Prieš kelias savaites rašiau apie nesėkmingą pirmąją pažintį su Aukštadvario regioniniu parku. Kadangi norai liko ne iki galo įgyvendinti – kitą savaitgalį (rugpjūčio 7 d.) laukė Aukštadvario regioninio parko šturmo antroji versija. Jo metu taip pat visokių įdomybių teko pamatyti, tačiau apie tai vėliau. Siekiant išvengti nesėkmingo rezultato, automobilyje vietą surado kelių atlasas, kuriame sužymėti ne tik visi keliai ir keliukai, bet ir nemaža dalis lankytinų objektų. Iš karto galiu pasakyti, kad kelių atlasas pilnai atliko savo darbą ir funkcijas.
Prieš įvažiuojant į Aukštadvarį siūlyčiau sustoti ir pasigėrėti vaizdais prie Aukštadvario HE tvenkinio. Aukštadvario HE tvenkinys buvo suformuotas 1959 – 1960 metais, patvenkus Verknės upę. Pakilus vandens lygiui į vieną tvenkinį susijungė Baluosio, Baluosėlio, Baluosiuko, Negasčiaus ir Navos ežerai.
Kadangi su Aukštadvario miesteliu susipažinome praėjusį kartą, iš karto važiuojame prie Pilaitės piliakalnio. Kaip gi piliakalnis be savos legendos, prasmegusios karalaitės ar kitokių nuotykių? Legenda pasakoja, kad kažkada labai puošnia karieta pro šalį važiavo karalaitė, vežėsi skrynią pinigų ir šunelį. Tikriausiai į banką važiavo? Besileidžiant nuo kalno arkliai pasibaidė ir karieta nudardėjo į netoliese esantį Pilaitės ežerą. Visi paskendo ir jų niekas nerado. Karalaitė matyt buvo per daug gerai išauklėta, kad pradėtų vietiniams gyventojams vaidentis, o skrynios ir šunelio jokie suvaržymai nestabdė, todėl vietiniai pasakoja, kad kartais ant ežero būdavo galima išvysti plaukiojant gražią skrynią su ant jos tupinčiu šuneliu. Įdomu, kur dingo auksas ir kodėl neskęsta besivaidenanti skrynia?
Tai tiek tų legendų. Šiame piliakalnyje stovėjo Navinpilio (Navos?) pilis, kurią 1381 m. vasario 14 d. Kryžiuočiai puolė patrankomis. Pilis neatsilaikė, pasidavė ir buvo sudeginta, tačiau lietuviai ją greitai atstatė, nes ji vėl buvo paminėta po metų. Piliakalnyje vykdytų kasinėjimų metu rasta įvairių radinių (apie 1800) iš įvairių laikotarpių. Apėjus piliakalnį dešinėje esančiu takeliu, prie upelio galima pamatyti kažkokius griuvėsius. Gal malūno liekanos?
Šie tiek paėjėjus toliau keliuku, vedančiu pro piliakalnį, galima pasiekti Aukštadvario HE. Priėjus nedidelį miškelį mus pasitinka plyta. Bet kadangi automobilis liko aikštelėje, tai ropojame toliau. Prieiname užtvarą, informuojantį, kad teritoriją saugo kažkuri iš tarnybų. Kairėje matyti gyvenama sodyba ir kieme loja šunys, dešinėje, naujai statytas pastatas, su per langus tviskančia konferencijų, ar šiaip pramogų sale. Dar šiek tiek paėjome keliu, virš upės lyg ir buvo matyti kažkokių senų įrengimų liekanos, tačiau pasitiko dar vienas užtvaras, šį kartą su ženklu, jog eiti draudžiama, tai toliau ir nėjome. Jau grįžus į Vilnių paieškojau informacijos internete. Bene išsamiausiai informacija pateikiama Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos išleistame leidinyje Lietuvos Hidroenergetika. Čia aprašoma Lietuvos hidroenergetikų asociacijos bei Lietuvos veikiančios hidroelektrinės, pateikta nemažai nuotraukų. Remiantis šiuo leidiniu, Aukštadvario elektrinė yra veikianti ir 2010 metais pagamino 0,86 GWh elektros energijos.
Elektrinės pamatyti nepavyko, na bet ne viskas taip ir blogai. Pasinagrinėjus atlasą beveik visiškai tampa aišku, kur ieškoti dvaro pražuvėlio. Pakeliui stabtelime prie šaltinėlio bei pasigrožime puikia Aukštadvario panorama.
Link dvaro pasukame beveik iš pirmo karto. Nuorodų klausimą parke vis dėlto reikėtų vienaip ar kitaip išspręsti. Spręsti reikia ne tik nuorodų, bet ir “plytų” klausimą. Prie dvaro vartų pasitinka antroji per gana ne ilgą laiko tarpą sutikti “plyta”. Šalia nurodyti kontaktai, kam galima būtų pasiskambinti, ir kaip suprantu tikriausiai susitarti dėl dvaro apžiūrėjimo. Po trumpo pasitarimo nusprendžiam, kad vis dėlto judėsime toliau, pasigrožime pievoje varlinėjančiais gandrais ir judame link Velnio duobės.
Pasirinkti teisingą kryptį pavyksta iš karto. Pravažiuojame kartodromą, kuriame tądien vyko kažkokios tarptautinės varžybos. Grįždami iš Velnio duobės čia stabtelėjome kelioms minutėms pasižiūrėti rungtynių ir pavalgyti nesveikų lietuviškų gana brangių bulvinių blynų su mėsa. Na, bet renginys tarptautinis (bent jau taip galima spręsti kitų šalių vėliavų), tai ir kainos kaip Vilniuje.
Velnio duobė tikrai vertas dėmesio ir labai įspūdingas objektas. Tai geologinis gamtos paminklas. Velnio duobės gylis apie 30-40 m, skersmuo apie 210 m viršuje ir apie 60 m dugne. Specialistai turi kelias hipotezes, aiškinančias šios duobės kilmę. Manoma, kad šioje vietoje po smėlio sąnašomis gana ilgą laiką nuo ledynmečio buvo išlikęs ledo luitas, kuris palaipsniui ištirpo ir taip liko duobė. Kita versija sako, kad požeminiai vandenys išnešė tam tikrą požeminį sluoksnį. Taip pat kalbama ir apie meteorito versiją. Ieškodama informacijos internete aptikau 2013 metų R. Gailiaus ir B. Karmazos mokslinį straipsnį, aiškinantį meteoritinę šios duobės kilmę. Man, kaip nespecialistei – per daug nesuprantamų geologijos terminų, bet besidomintiems gal patiks: Velnio duobė – kitas požiūris, faktai. Straipsnio pabaigoje taip pat aptariamos ir visos vietinės legendos, susijusios su duobės kilme – prasmegusi bažnyčia, dvaras ir velnių šokiai.
Aplink Velnio duobę įrengtas pasivaikščiojimo takas, kuris palaipsniui leidžiasi žemyn ir leidžia pamatyti visą duobės mastą.
Kitas numatytas lankymo objektas – Gedanonių kalva. Aukštaitijos regioninio parko pateikiama informacija skelbia, kad tai yra aukščiausia kalva regioniniame parke, o ant jos – apžvalgos bokštelis. Link kalvos nusprendėme važiuoti ne trumpiausiu keliu, o padaryti lankstą per Stakliškes ir Užguostį, kuriuos aplankėme jau grįždami atgal.
Pakeliui link Gedanonių kalvos sustojome prie Lepelionių piliakalnio, dėl savo formos kartais vadinamo Napoleono kepure. Nuo piliakalnio atsiveria puikus apylinkių vaizdas. Už piliakalnio nusukus į žvyrkelį galima apžiūrėti senojo kelio Vilnius – Birštonas ruožą.
Gedanonių kalva toks įdomus reikalas. Gal net įdomesnis, nei pirmajame įraše apie Aukštavarį pasakota istorija, apie pradingusį apžvalgos bokštą. Iki Gedanonių kalvos važiuojant per Butkiškes, veda gana prastas žvyrkelis. Nepatikrinom, ar iš Aukštadvario pusės jis geresnis. Kelias pravažiuojamas, bet malonumo nedaug. Prie Gedanonių kalvos įrengta automobilių stovėjimo aikštelė jau pradeda užželti žole. Panašios būklės ir laiptai, vedantys į kalvos viršų. O viršuje dar įdomesnė situacija – apžvalgos bokštelis atskleidžiantis vaizdą į pušų viršūnes. Susidaro įspūdis, kad tai visiškai neprižiūrima ir nelankoma vieta. Nuo kalvos krašto atsiveria gražus apylinkių vaizdas, nuo bokštelio matyti medžių lapija. Idilė…
Grįžtant į A16 plentą užsukome į Užguostį ir Stakliškes. Apžiūrėjome neogotikinę Užguosčio Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, pastatytą 1902 m. Virš bažnyčios susikaupę lietaus debesys nežadėjo nieko gero, todėl kaip ir buvo galima laukti, Stakliškėse užklupo lietus. Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia įsiamžino tik išmaniąjame telefone. Reikės kada nors sugrįžti, miestelį apžiūrėti ir midaus paieškoti.
Į Vilnių grįžome pro Kruonį išvažiavę į automagitralę Vilnius – Kaunas. Visai netoli Kruonio HAE užlipome į Maisiejūnų piliakalnį. Čia įrengtas ženklas, skirtas Strėvos mūšiui paminėti. Nuo piliakalnio atsiveria puiki apylinkių panorama. Deja, besitęsiantis lietus neleido ja pasimėgauti.
