Ekskursija po Lazdynus

Sekmadienį (gruodžio 11 d.) buvau nusižiūrėjusi ekskursiją su Gatvės gyvos po Lazdynų mikrorajoną Vilniuje. Gido Alberto vedamos sekmadieninės ekskursijos jau tapo mano mėgiama savaitgalio pramoga. Tai penktoji ekskursija, kurioje lankiausi. Įspūdžiais kol kas pasidalinau tik iš Laikmečių kokteilio Antakalnyje, tačiau žiemos sezonus įsibėgėjus manau visos jos suguls blog’o puslapiuose. Tai tiek nukrypimų į šalį, o dabar – Lazdynai.

Planas Lazdynų statybai buvo parengtas 1963 m., t.y. praėjus keliems metams po Žirmūnų statybos užbaigimo. Lazdynų vietovardis kildinamas nuo šioje vietoje buvusio kaimo Leszcynnik, kuris nuo 1938 m vadinamas Leszczyniaki. Iš šio lenkiško pavadinimo ir atsirado rajono pavadinimas – Lazdynai.

Projektuojant gyvenamąjį rajoną buvo atsižvelgta į gamtines vietovės ypatybes. Buvo stengtasi ne palenkti gamtą, o prie jos prisitaikyti, todėl čia galima rasti nestandartinių tam laikmečiui architektūrinių sprendimų, kurie gyvenamuosius namus įkomponuoja į reljefą.

Pirmieji gyventojai į Lazdynus įsikėlė 1969 m. Kai kuriuos pastatus taip skubėta užbaigti, kad buvo neišvengta broko. Nepaisant to, Lazdynų mikrorajonas buvo laikomas to laikotarpio pažiba ir projekto autoriams architektams V. E. Čekanauskui, V. Brėdikui, V. K. Balčiūnui, G. Valiuškiui, bei inžinieriams A. Kleinotai ir V. Šileikai 1974 m. paskirta Lenino premijas. Tai vienintelis atvejis iki 1986 m., kai ši premija buvo skirta už gyvenamojo komplekso statybą. Lazdynai tapo turistų traukos centru. Į juos autobusais buvo vežami turistai.

Rajono pagrindinė gatvė – Architektų. Ji yra žiedinė ir driekiasi per visus Lazdynus. Pažintį su rajonu pradedame prie Elenos Palšytės-Kasperavičienės skulptūros kanklininkė, pastatytos 1982 m. Gidas trumpai supažindina su rajono istorija, papasakoja apie Lazdynų skirstymą į 4 mikrorajonus. Lazdynai į mikrorajonus suskirstyti planuojant infrastruktūrą. Kiekvienam mikrorajonui buvo projektuojama mokykla, prekybos centras ir kiti objektai.

Jau buvo minėta, kad Lazdynai buvo projektuojami pritaikant pastatus prie reljefo, o ne atvirkščiai, todėl čia galima rasti daugiabučių, pastatytų ant šlaito. Tokių namų pirma laiptinė turi 8 aukštus, antroji – 9, o trečioji – 10.

Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“ pastatyta 1973 m. Skulptūra stovi šiuo metu nebenaudojame fontane. Skulptūra yra dinamiška, ir pučiant vėjui juda.

Lazdynuose gyvenamieji pastatai išdėstyti gana erdviai, daug žalių plotų. Yra pėsčiųjų alėja. Pasivaikščiojimas šia alėja buvo įtrauktas į Lazdynų turistinę programą. Kaip pasakojo gidas, buvo net specialūs reikalavimai, kaip turi kabėti skalbiniai balkonuose, kad viskas atrodytų modernu ir tvarkinga.

Būdingas Lazdynų elementas – akmeninės tvorelės, įvairiais būdais prilaikančios šlaitus. Kai kurioms iš jų buvo panaudoti akmenys iš žydų antkapių. Akmenys su užrašais turėtų būti išimti, tačiau prieš metus pasirodžiusioje publikacijoje Statiniai iš žydų antkapių ir Senamiestyje ir Lazdynuose rašoma, kad tai buvo padaryta atmestinai.

Prie vietovės reljefo pritaikyti ne tik namai, bet ir mokyklos. Puikus tokio pritaikymo pavyzdys – Minties vidurinė mokykla. Dėl neįprastų sprendimų mokykla yra gana klaidi ir turi nemažai vidinių kiemelių, į kuriuos, deja, kaip pasakojo vietiniai ekskursijoje dalyvavę lazdyniečiai, įleisdavo tik kokią savaitę per metus.

Lazdynuose statyti ne tik standartiniai 5, 9 ir 12 aukštų daugiabučiai, tačiau suprojektuoti ir pastatyti dviejų tipų 16 auštų pastatai, kurie mano manymu atrodo kaip kokie monstrai.

Statant Lazdynus rajone nebuvo numatyta, tačiau architekto V. E. Čekanausko noras buvo, kad bažnyčia čia atsirastų. Šiems norams buvo lemta tapti po nepriklausomybės atkūrimo. Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčią suprojektavo V. E. Čekanauskas, ji buvo pradėta statyti 1992 m., baigta statyti – 2002 m. Bažnyčia rūpinasi vienuoliai saleziečiai.

Lazdynai išsidėstę abejose Laisvės pr. pusėse. Abi puses jungia ne tik keli viadukai, tačiau ir požeminė pėsčiųjų perėja. Pirminiuose planuose projektuojant rajoną buvo numatyta, kad virš pėsčiųjų perėjos, kaip virš dabartinio Geležinio Vilko g. tunelio bus pastatyti pastatai. Tačiau ši idėja taip ir liko neįgyvendinta.

Šalia požeminės perėjos esančiame skverelyje stovi atminimo akmuo garsiai žolininkei Eugenijai Šimkūnaitei, atidengtas 2013 m. Visai šalia, Erfurto g. 4 yra įrengtas E. Šimkūnaitės memorialinis butas, kuriuo rūpinasi Eugenijos Šimkūnaitės fondas. Kaip minėjo gidas, norintys gali susitarti ir butą aplankyti.

Perėję požemine perėja stojame prie dar vieno Lazdynų skulptūros – A. Dimžlio „Darbininkas“. Darbininkas tai toks visai netradicinis ir gerai pasportavęs. Galima būtų palyginti netgi su fotomodeliu iš kokio gliancinio žurnalo.

Lazdynų architektūrai būdingi ir kampu lenkti namai. Tokiuose namuose kampiniuose butuose yra trapecijos formos kambarių. Turėtų būti gana neįprasta akiai.

Aplankome dar vieną, labai gerai žinomą skulptūrą „Rytas“, kurios autorius yra Gediminas Karalius ir stabtelėjime prie Sausio 13-osios vidurinės mokyklos. Mokykla tokį vardą gavo ne atsitiktinai. Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvo trys šios mokyklos mokiniai, taip pat dviejų moksleivių tėvai.

Pasukame link parko ir ekskursiją baigiame prie ant Plikakalnio atodangos, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Nerį bei miestą. Tai antroji pagal aukštį Lietuvos atodanga (58 m.). Aukščiausia yra Pūčkorių atodanga, esanti taip pat Vilniuje, Pavilnių – Verkių regioniniame parke.