Lapkričio 27 dieną teko sudalyvauti pėsčiųjų žygyje po Pavilnių ir Tuputiškių apylinkes. Žygio organizatorius – Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Žygiui vadovavo regioninio parko gidas. Aplankėme Tuputiškių serpantiną, taip pat pasivaikščiojome Pūčkorių pažintiniu taku. Gidas sustojimo vietose trumpai pasakojo apie vietovės geologinius ypatumus. Pasakojimas buvo įdomus, tačiau ne visuomet buvo galima aiškiai girdėti, taip pat buvo keista, kad gidas pasakojimą pradėdavo nesulaukęs visos grupės. Jau buvau minėjusi anksčiau, kad mėgstu lėtesnį tempą, lyginant su ėjimo tempu tokio pobūdžio žygiuose. Ėjimo tempas buvo įveikiamas, bet į pabaigą galvojau, kad tos kalvos mane pribaigs. Nepribaigė. Good for me. Oras iš pradžių buvo visai neblogas, tad po purvyną klampojosi visai smagiai. tačiau po poros valandų prasidėjusi šlapdriba nepaliko kitos išeities, kaip nusimuilinti nuo lipimo į Pūčkorių piliakalnį ir traukti termosą su karšta arbata.
Pūčkorių pažintiniame take esu lankiusis ne kartą. Nuotraukos iš archyvo kol kas taip ir nepavirto į lakonišką pasakojimą (šią klaidą reikės ištaisyti). Tuo tarpu Tuputiškių serpantinas buvo naujiena. Žinoma, apie šio objekto egzistavimą žinojau jau seniai, tačiau iki dabar nebuvo tekę prie jo lankytis. Įdomus objektas.
Serpantinas, vienintelis toks Lietuvoje, jungia Žemąjį ir Aukštąjį Pavilnį. Aukštutinis Pavilnys minimas tik nuo 1908 m., kuomet Vilniaus geležinkelininkai nupirko čia sklypą ir įkūrė sodą. Nuo 1911 m. Aukštutiniame Pavilnyje pradėti statyti namai. Tuo tarpu Žemutinio Pavilnio istorija senesnė. XIX a. pabaigoje čia buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas – Varšuva ir traukiniai juo pradėjo važinėti 1862 m.
Geležinkelis, Pavilnio stotelė
Trumpam stabtelime prie Vilniaus vandenų ir palei tvorą vorele kaip žąsiukai ropojame link Belmonto. Šioje vietoje pasitaikė keli gana klampūs ruožai, tačiau juos sėkmingai pavyko įveikti.
Trumpam stabtelime prie akmeninio ąžuolo ir išklausę dar vieną pasakojimą apie vietovės geologines ypatybes pasukame link Belmonto, kurį pasiekiame persikėlę kabančiu tiltu per Vilnelę. Nuo Belmonto Pūčkorių pažintiniu taku pasukame link Pūčkorių atodangos.
Pūčkorių atodanga yra viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Tai unikalus geologinis objektas, paskelbtas gamtos paminklu. Atodangos aukštis – 65 m, plotis – 260 m. Atodanga susiformavo dėl Vilnelės aktyviai vykdomos šoninės erozijos.
Kelias link atodangos viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės veda pro Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsius. Manoma, kad nuo XVI a. čia veikė ginklų gamykla, kuria naudojosi švedų, rusų, prancūzų armijų daliniai (priklausomai nuo laikotarpio). XIX a. viduryje patrankų liejykla buvo paversta malūnu, dar vėliau popieriaus fabriku. Po II-ojo Pasaulinio karo liko tik griuvėsiai.
Nuo Pūčkorių atodangos atsiveria puikus vaizdas į Vilnios slėnį.
Keliaujame toliau ir grožimės vaizdais. Jau buvau minėjusi, kad vienu metu užklupo šlapdriba, todėl toliau į kadrą pateko tik keli Vilnelės vingiai.
Maršruto pabaigoje, jau užkopus serpantinu į viršų, pasitinka Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Tai vienintelė Vilniaus miesto medinė katalikų bažnyčia.
