Pavasarį prisimenant: senojo Vilnius – Kaunas kelio atkarpa

Kovo 11-oji viduryje savaitės reiškia ne tik valstybinę šventę, bet ir nedarbo dieną, kurią galima skirti turiningam poilsiui. Iš ryto oras buvo gana paniuręs, todėl toli važiuoti nesinorėjo. Tačiau nuveikti kažką įdomaus traukė. Todėl nusprendėme aplankyti senąjį Vilnius-Kaunas kelią. Niekuomet šioje vietoje dar nebuvau buvusi, tik internete tai vienur, tai kitur šis objektas sušmėžuodavo.

Surasti kelią gana nesudėtinga. Iš Savanorių prospekto pasukus į Titnago gatvę ir nuvažiavus kokius 500 m šalia raudonai pilko pastato kairėje pusėje galima išvysti didelę informacinę lentą – “Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa. Saugoma visuomenės ir valstybės”. Iki senojo kelio galima atvykti ir visuomeniniu transportu. Visai šalia yra troleibusų stotelė, ir kiek teko pastebėti, važiuoja 15 ir 18 troleibusai (Jankiškių st.).

Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa pasitinka senais gluosniais ir akmeniniu grindiniu. Reikės apsilankyti čia vasarą ir apžiūrėti, kaip viskas atrodo sužaliavus medžiams.  Šalto ankstyvo pavasario ryto ūkanos, šiek tiek padūmavęs ir lynojantis oras suteikia labai savitą ir paslaptingą atmosferą. Tačiau atskleidžia ir vieną labai didelę problemą – visur besimėtančias šiukšles – plastikiniai buteliai nuo alaus, stikliniai buteliai nuo degtinės ir visas kitas “turtas” guli pamiškėse, o paėjus šiek tiek į šoną miško takeliu, tokių gėrybių galima aptikti ištisais plotais. Nejaugi taip sunku susikrauti atgal į maišelį ir išmesti į artimiausią šiukšlių dėžę? Nors iš kitos pusės, tikriausiai visą taros turinį suvartojus nei rankos nei kojos nebelaiko.

Senasis kelias Vilnius – Kaunas yra vienas seniausių kelių Lietuvoje. Tai buvo vienas iš pagrindinių kelių, kuriuo į Vilnių atvykdavo ir iš miesto išvykdavo pirkliai, miestelėnai. Šio kelio grindinį mynė kareivių batai, juo keliavo pats Napoleonas su savo armija. Netoliese šios du didžiausius Lietuvos miestus jungusios arterijos vyko 1831 m sukilimo mūšis, kuriame sukilėliai buvo nugalėti. 1852 kelią išgrindus akmenimis jis tapo lengviau pravažiuojamas.

Pasakojama, kad kelias buvęs nesaugus, nes čia siautėjo įvairios plėšikų gaujos. Plėšikai taip įsisiautėjo, kad Rusijos carui teko siųsti visą būrį nenaudėliams sutramdyti.

Keliukas vingiuotas, kyla į kalną. Kelkraštyje matyti įvairūs betoniniai įtvirtinimai ir kitos konstrukcijos. Daug senų medžių, pakelės apaugusios krūmynais. Pirmieji pavasario ženklai jau pasirodė, todėl radome vieną kitą galvą keliantį žibuoklių pumpurėlį. Šią vietą iš karto pasižymėjome antram vizitui, pavasarinių žibuoklių pasižiūrėti.

Einat netikėtai išnyra koplytėlė su kapinaitėmis. Tai Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčia. Kapinių netyrinėjome, bet jos senos. Teigiama, kad jose palaidoti per sukilimą žuvę rusų kariai. Tuo tarpu vokiečių ir lenkų karių palaidojimo vieta tik numanoma. Kelio atkarpos pabaigoje stovi paminklas, skirtas 1831 m. sukilimo aukoms atminti. Ant paminklinio kryžiaus išgraviruoti tiek lenkiški, tiek lietuviški užrašai. Daugiau informacijos apie senąjį Vilnius – Kaunas kelią galite rasti K. Urbaitytės straipsnyje Pasivaikščiojimai pakampėmis: senasis kelias Vilnius – Kaunas.

Antrasis mūsų apsilankymas kovo 28 d. buvo skirtas bundančiam pavasariui sutikti. Anksti ryte, kol dar neprapliupo lietus gėrėjomės žibuoklių kilimais, paukščių čiulbesiu ir kitais bundančio pavasario ženklais. Oras, kaip ir praėjusį sykį pasitaikė ūkanotas, tačiau mėlyni gėlių kilimai pakėlė nuotaiką. Dalinuosi užfiksuotomis akimirkomis.