Paskutinį liepos sekmadienį jokių išvykų nebuvo suplanuota. Tačiau remontas kaimyniniame bute pastūmėjo į neplanuotą pasivažinėjimą, kadangi iš ten sklindantis dažų kvapas vijo į lauką. Be diskusijų pasitarėme ir nusprendėme, kad aplankysime Aukštadvarį ir Aukštadvario regioninį parką. Trumpai peržvelgus informaciją internete, nusprendėme negaišti laiko darant namų darbus ir įsigyti žemėlapį regioninio parko lankytojų centre. Aukštadvario regioninio parko lakytojų centras sezono metu (nuo gegužės 15 d. Iki rugsėjo 31 d.) sekmadieniais dirba iki 14 val. Pasiskaičiavome, kad spėsime atvykti laiku, šokome į mašiną ir išvažiavome.
Regionio parko lankytojų centre buvome apie 13 val. Trumpam užbėgau ir įsigijau regioninio parko žemėlapį, kuriame pažymėti lankytini objektai ir maršrutai. Žemėlapis kainavo jeigu neklystu 1,5 Eur, tačiau dienos pabaigoje buvo kilęs noras jį sudeginti. Pasakojimo pabaigoje paaiškės kodėl. Norintiems pasinagrinėti patiems – Aukštadvario regioninio parko žemėlapis.
Gal su žemėlapiu viskas ir gerai, tik diena mums pasitaikė nesėkminga, tačiau juo vadovaudamiesi nesugebėjome beveik nieko rasti. Orientuotis sunku, nes pagal šį žemėlapį sunku identifikuoti realius orientyrus – gatves ir kitus objektus, taip pat teritorijoje trūksta nuorodų į objektus. Na bet apie viską nuo pradžių.
Pirmasis tikslas – pasivailkščioti po aukštadvario miestelį ir apžiūrėti dėmesio vertus objektus. Šis etapas praėjo sklandžiai, be jokių nesusipratimų. Aukštadvario miestelis įsikūręs šalia Verknės upės ir Pilaitės ežero. Užtvenkus Verkės upę yra suformuotas Aukštadvario tvenkinys. Aukštadvario apylinkės laikomos vienos gražiausių Lietuvoje. Aukštadvario miestelis žinomas kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaras jau nuo XVI a. 1518 m. čia pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1569 m. Aukštadvariui suteiktos miestelio teisės. Aukštadvariui herbas buvo patvirtintas ir suteiktas 2008 metais. 2009 metais minint miestelio privilegijos suteikimo 440 metų jubiliejų miestelio centre, žemės ūkio mokyklos skverelyje buvo pastatyatas paminklinis akmuo, su privilegijos suteikimo data ir miestelio herbu.
Visai šalia galima apžiūrėti Šv. Dominyko bažnyčios ir vienuolyno pastatus. 1518 m. Aukštadvaryje pastatyta pirmoji katalikiška Šv. Dominyko bažnyčia. Jos pastatymu rūpinosi Vilniaus vyskupas Vaitiekus Radvila. 1629 m. Jono Alfonso Liackio lėšomis Aukštadvaryje pradėta statyti mūrinė bažnyčia ir įsteigtas domininkonų vienuolynas. Komplekso statyba buvo baigta 1667 m. Kadangi vienuolynas buvo pastatytas teritorijoje, kur jau stovėjo koplyčia su Liackių palaikais, vienuoliai buvo įpareigoti kiekvieną dieną dieną laikyti mišias bažnyčioje, o kiekvieną penktadienį dar ir koplyčioje. Čia vietoje nuomos mokesčio tikriausiai.
1704 m. švedų kariuomenė nusiaubė bažnyčią, stipriai nukentėjo ir Liackių koplyčia. 1738 m. Bonifaco Kileno pastangomis koplyčia suremontuota, prie bažnyčios pastatytas naujas vienuolyno pastatas. Domininkonų vienuoliai išsiieškojo teises į žemes ir pradėjo intensyviai vykdyti šviečiamąją veiklą, taip stipriai prisidėdami prie krašto sulenkinimo. 1832 m. vienuolynas buvo panaikintas, buvo uždaryta prie vienuolyno veikusi mokykla, konfiskuotas vienuolyno turtas. 1866 m. bažnyčia paversta cerkve, buvusiame vienuolyne įrengtos kareivinės. 1918 m. vienuolyno rūmai grąžinti katalikams, o 1932 m. perduoti moterų kultūros draugijai. Draugija čia įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą. Šiuo metu vienuolyne veikia socialinių darbuotojų profesinio rengimo centras ir Šv. Dominyko pensionatas.
Pats miestelis gana jaukus. Paėjėjus pagrindine garve ir orientuojantis pagal aukštus bokštus pasiekėme medinę Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Bažnyčios statyba manoma baigta 1913 arba 1915 m. 1904 m. panaikinus lietuvių spaudos draudimą ir sušvelninus katalikų tikėjimo suvaržymus 1906 metais buvo leista kurti naują katalikišką parapiją Aukštadvaryje. 1910 m. buvo pradėta bažnyčios statyba. Bažnyčia atrodo tikrai jaukiai. Pasivaikščiojome aplink, radome laiptukus, vedančius prie ežero, bet nusprendėme jais šį kartą nesileisti. O gal vertėjo? Į bažnyčią nesibrovėme, varteliai buvo uždaryti. Ieškodama kokios nors iliustracinės nuotraukos radau labai smagų dalyką – panoraminę Aukštadvario Kristaus Atimainymo bažnyčios vidaus nuotrauką Kosto Rimanto Šukevičiaus panoraminių nuotraukų galerijoje. Tikrai verta užsukti ir apžiūrėti ne tik šią bažnyčią, bet ir kitus objektus. Projektas labai įdomus.
Toliau prasideda linksmoji dalis. Arba mūsų nesėkmės analizuojant žemėlapį. Kitas objektas, kuris buvo numatytas – Aukštadvario dvaras ir A. Mickevičiaus ąžuolas. Žemėlapyje ąžuolą ir dvarą žyminčios piktogramos pažymėtos už miestelio teritorijos. Dviese žiūrėdami į žemėlapį sugebėjome pražiopsoti plonytę juodą liniją, vedančią link miestelio, kuri nurodo, kad šie objektai yra pačiame Aukštadvaryje. Na, bet šitai supratome tik gerokai vėliau po šiokio tokio pasivažinėjimo A16 plentu pirmyn – atgal, trumpo pameditavimo prie regioninio parko lankytojų centro ant suoliukų, bei bandymo internete rasti daugiau ir tikslesnės informacijos. Išganinga mintis toptelėjo gerokai vėliau, jau išvažiavus iš miestelio. Kaip jau tikriausiai supratote, deja, dvaro tą dieną taip ir nepavyko rasti. Palikome kitam kartui.
Besivažinėdami A16 plentu užsukome pasižiūrėti Lavariškių piliakalnio, kuris nebuvo numatytas lankytinų objektų sąraše. Į piliakalnį veda žvyruotas kelias. Prie paties piliakalnio įrengta stovėjimo aiškštelė keliems automobiliams, toliau matosi gyvenama sodyba. Pats piliakalnis grąžios formos, apaugęs medžiais, žaliuojančia žole. Ant paties piliakalnio nelipome, pasivaikščiojome jo papėdėje. Piliakalnis tyrinėtas 1955 m. Pagal archeologinius radinius datuojamas I tūkstm. Po Kr. viduriu – XIII – XIV a.
Aukštadvario regininio parko Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje Spindžiaus miške auga Lauzgenių eglė. Tai išskirtinių matmenų paprastoji eglė. Medžio skersmuo 1,054 m, aukštis 43,7 m. Manoma, kad tai gali būti auščiausia ir viena iš stambiausių Lietuvos eglių. O kur miškas, eglės, tai ten ir baravykai, bei įvairūs šungrybiai karaliauja.
Spindžiaus ežeras yra vienas iš žaliųjų ežerų. Jame gyvena dumbliai, dėl kurių saulės šviesoje vanduo įgauna ryškiai žalią atspalvį. Tas žalumas toks smaragdinis, labai gražus. Paivaikščiojimu ežero pakrante ir baigėme dienos nuotykius.
Negalėčiau pasakyti, kad pasivažinėjimas nepatiko. Patiko. Tačiau arba čia diena tokia nesėkminga informacijos apdorojimo klausimu buvo, arba nuorodų iš tikrųjų trūksta. Išvados – važiuojant ekspromtu reikėtų pasirūpinti geresniu žemėlapiu, kuriame sužymėti objektai.