Trumpam atokvėpiui nuo darbų savaitės atostogos yra tinkamiausios. Kaip aš juokauju, tai tokios bandomosios atostogos, prieš dviejų savaičių poilsį vasarą. O kad nebūtų nuobodu, būtina pasidairyti po Lietuvą ir aplankyti ką nors naujo ir įdomaus. Savaitė nepraėjo veltui. Todėl gegužės 19 dieną išsiruošėme į Lietuvos apendiksu vadinamą Dieveniškių kraštą. Maršrutas iš anksto buvo neplanuotas, tiesiog ryte nusprendus, kad kažkur važiuojame, išsirinkome dominantį maršrutą Maps.lt Keliajantiems lėtai skiltyje. Tikrai sveikintina iniciatyva, surinkti visus Lietuvos lankytinus objektus ir pažintinius takus į vieną vietą. Kol kas šios skilties visų funkcijų, privalumų ir trūkumų nenagrinėjau, kadangi šį tinklapį kol kas naudoju tik naujų idėjų paieškai, tačiau “Keliaujantiems lėtai” projekto pagrindinius trūkumus yra apžvelgęs MariukasM. Kaip ten bebūtų, pati idėja, ir galimybė pamatyti susistemintą regioninių parkų parengtų pažintinių takų informaciją vienoje vietoje, su objektų aprašymais, nuotraukomis ir kita papildoma informacija aš vertinu labai teigiamai.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas siūlo 6 pažintinius maršrutus – po 2 maršrutus keliaujantiems automobiliais, dviračiais ir pėsčiomis. Pasirinkome maršrutą automobiliu A1, kurio ilgis – 55 km. Atsispausdinome miniatiūrinį žemėlapį, tam atvejui jeigu netyčia kur miškuose dingtų ar į telefoną imtų brautis baltarusiškas internetas ir išvažiavom. Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį Poškonyse pasiekėme nesudėtingai. Apžiūrėjome lauke įrengtą stendą su jau matytais maršrutais ir nusprendėme pabandyti užsukti į lankytojų centrą. Duris radome užrakintas ir gyvybės ženklus rodė tik du jaunuoliai, kabantys ant kopėčių ir tiesiantys komunikacijas. Nusprendėme kad nedirba (nors buvo antradienis) ir jau pasukome atgal. Tačiau mus, potencialius turistus užpelengavo ir atsivijo labai maloni darbuotoja, kuri paaiškino, kad lankytojų centras šiuo metu nedirba, nes vyksta rekonstrukcija ir pakvietė į užeiti į vidų pro kitas duris. Pasirodo mes atvykome šiek tiek per anksti. Ruošiama nauja ekspozicija, todėl durys ir buvo užrakintos. Nauja ekspozicija Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centre veiks nuo gegužės 29 dienos. Mums leido šiek tiek žvilgtelėti, į dar rengiamą ekspoziciją. Sužadino apetitą kitam apsilankymui :). Už 0,87 euro įsigijome didelį detalų žemėlapį su visais objektais ir maršrutais ir išskubėjome toliau. Per tą skubėjimą visai pamiršau paklausti, apie darbo laiką, nes turiu įtarimą kad savaitgaliais lankytojų centras nedirba. Norintys plačiau susipažinti su regioniniu parku, gali apsilankyti Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos tinklapyje.
Pats metas papasakoti plačiau apie maršrutą. Iš karto atsiprašysiu dėl nuotraukų kokybės. Fotoaparato atminties kortelė šį kartą nusprendė į kelionę nevykti ir liko saugoti namų, todėl fotografuota telefonu. Viskas daug gražiau, nei rodo nuotraukos.
Maršrutų, supažindinančių lankytojus su Dieveniškių istoriniu regioniniu parku rodykles radome iš karto prie lankytojų centro, darbuotojos nurodyta kryptimi. Pirmasis objektas, prie kurio sustojome pasivaikščioti – Poškonių pilkapynas, kurį sudaro 24 pilkapiai. Didžiausias iš jų – 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Atrodo tikrai įspūdingai. 1952 m. 4 pilkapius tyrinėję archeologai juose aptiko V – VI a. dirbinių. Buvo rasta žalvarinė apyrankė ir lankinė segė su kojele. Kiti pilkapiai datuojami tuo pačiu laikotarpiu. Kas yra pilkapis, tikriausiai daug pasakoti nereikia. Tai mūsų protėvių kapai. Virš palaidotų mirusiųjų senovėje būdavo supilamas sampilas, aplink jį dažnai būdavo sudedamas akmens vainikas. Manoma, kad senovės žmonės tikėjo, jog tai apsaugos nuo piktųjų dvasių. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir deginti mirusieji, kartais ir žirgai.
Kita stotelė, Grybiškių ąžuolas ir pušis. Pušis pasitinka iš karto prie keliuko. Pagal aprašymą, pušis turi 6 kamienus, kurie man labiau primena storas šakas, plačiai išsikerojusias į šalis. Pušies amžius – maždaug 100 metų. Visai šalia, šiek tiek paėjus nuo kelio, galima pamatyti Grybiškių ąžuolą. Ąžuolo kamieno apimtis beveik 5 metrai. Įdomus faktas – prie šio galiūno 1971 m. buvo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kurio svoris buvo 3,05 kg, o kepurės skersmuo – 49 cm. Bandau įsivaizduoti, keliems žmonėms galima būtų paruošti pietus iš tokio radinio, bet bijau kad toks baravykas būtų panašus į kirmėlaičių daugiabutį.
Pasigėrėję mišku ir jo turtais grįžome į Poškonis. Lankytojų centro darbuotoja rekomendavo apžiūrėti Poškonių medinę architektūrą. Buvo kilusi tokia mintis pasivaikščioti gatviniu kaimu, tačiau nesinorėjo erzinti prie parduotuvės besiburiuojančių vietinių gyventojų, todėl pasidairėme pro automobilio langą ir pasukome link Dieveniškių. Bevažiuodami pražiopsojome vietą, kur reikėtų ieškoti mitologinių akmenų, tačiau pamatėme nuorodą, skelbiančią, jog čia įsikūręs gatvinis kaimas – Rimašiai. Davėme šiek tiek darbo savo kojoms ir trumpai pasivaikščiojome. Dieveniškių krašte gausu gatvinių kaimų – čia jų suskaičiuojama 13. Kaimai įsikūrė valakų reformos metu. Žemė buvo dalijama taisyklingais masyvais, sudalintais į sėjomainos laukus. Gyvenvietės pradėtos planuoti centralizuotai, pavienės sodybos buvo keliamos į kaimus, pastatai turėjo būti statomi pagal tam tikrą tvarką. Rimašiuose tą tvarką ir pamatėme. Vienas į kitą panašūs namukai, žiūrintys į gatvę gražiai dekoruotais langais. Tylu, ramu, geru oru mėgaujasi vienas kitas vietinis gyventojas, iš už tvoros amsi svečiais nepatenkintas brisius.
Kitas objektas, prie kurio stojome pasivaikščioti – Bėčionių piliakalnis. Čia įrengta automobilių aikštelė, suoliukai, pavėsinė, lauko tualetai. Į piliakalnį veda sutvarkytas takelis bei laiptai, kuriais galima užkopti į viršų. Nuo piliakalnio atsiveria platus apylinkių vaizdas. Tai vienintelis tyrinėtas Dieveniškių istorinio regioninio parko piliakalnis. Piliakalnis naudotas I tūkstantmečio pradžioje. Čia būta gyvenvietės. Archeologinių tyrimų metu rasta keramikinių dirbinių.
Kitas mūsų objektas – Dieveniškių bažnyčia. Į ją pasižvalgėme iš tolo. Pagal besiburiuojančius prie bažnyčios vartelių, supratome, kad vyksta laidotuvės, tai nesinorėjo lįsti ir painiotis žmonėms po kojomis. Dėl tos pačios priežasties bažnyčia nepateko ir į kadrą. Šiek tiek padvejojome, ar sukti link Mokų akmenų ir nusprendėme juos, kaip ir bažnyčią palikti kitam kartui. Šiek tiek spaudė laikas, todėl pasukome link Norviliškių.
Norviliškių vienuolynas/pilis/dvaras įsikūręs Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Siena čia ranka pasiekiama. Šalia, ant kalvos stovi medinė bažnyčia su kapinaitėmis, o už jų – siena. Norviliškių pilį seno dvaro teritorijoje XVI a. pabaigoje pastatė turtingas pirklys Vaitiekus Šorcas, kuriam mirus jo žmona, Dorota Šorcienė, norėdama skleisti katalikų tikėjimą pasikvietė į Norviliškes pranciškonus ir jiems padovanojo dalį dvaro pastatų. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje minimi keli gaisrai, niokoję vienuolyną. 1832 vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti ir po kelių metų čia buvo įrengtos kareivinės, kurios savo paskirtį išlaikė iki XX a. pradžios. 1904 metais pastatai buvo perduoti mergaičių žemės ūkio mokyklai, kuri buvo uždaryta prasidėjus I Pasauliniam karui. 1919 m. vietiniai gyventojai užėmė pastatus, reikalaudami atkurti Norviliškių bažnyčią. Ji buvo baigta statyti 1928 m. 2002 m. Norviliškių vienuolynas pradėtas rekonstruoti. Šiuo metu pilyje siūlomos įvairios pramogos, priimami lankytojai, organizuojamos konferencijos pobūviai ir kiti renginiai. Plačiau galite susipažinti čia: Norviliškių vienuolynas.
Šiek tiek pasivaikščiojome aplink pilį ir bažnyčią ir šioje vietoje savo maršrutą baigėme. Labai daug objektų palikome kitiems apsilankymams. Visiškai neskyrėme dėmesio mitologiniams akmenims, kai ką paprasčiausiai pražiopsojome. Čia kaip tame animaciniame filmuke, apie Karlsoną: jie išvažiavo, bet žadėjo sugrįžti…
Pamąstymas pabaigai – Šalčinikai yra paskutinis taškas, kuriame matėme veikiančią degalinę…
