Netikėtas tokiu metų laiku svečias pažadino ir pakvietė pusryčių. Kambaryje, matyt besislėpdama nuo rudeninio šalčio, skraidė vietinė boružė. Kadangi pabudome gana anksti, po pusryčių liko šiek tiek laiko pasivaikščioti po vietinį rajoną. Toli nenuklydome, tačiau aplankėme jau baigiantį nužydėti viešbučio gėlyną, apsukome kelis ratus aplink patį viešbutį. Laukė 3 valandų trukmės ekskursija po Taliną autobusu. Pagrindinis šios išvykos objektas – Kadriorgo parkas. Tai didžiulis parkas kuriame pavėsį teikia medžiai, akį džiugina gėlynai, romantika alsuoja tvenkinys. Pagrindinė parko puošmena – Petro Didžiojo XVIII a. statyti barokiniai vasaros rūmai, su barokiniu sodu.
Parke mus pasitinka gulbių tvenkinys su jame plaukiojančiomis antimis. Tvenkinio centre esanti pavėsinė atrodo labai jauki ir romantiška. Takeliai apsodinti gėlėmis, žaliuoja žolė. Primenu, kad ekskursija vyko spalio mėnesį. Jeigu ne gana stipriai pučianti vėjas nuo jūros, būtų idealu. Trumpam sustojame prie paminklo Friedrichui R. Kreutzwald’ui. Čia gidė labai įdomiai papasakoja kelis estų istorijos epizodus, akcentuodama, kad estai visuomet buvo paprasti žmonės, neturėję diduomenės, vargiai mokėję skaityti ir rašyti. F. R. Kreutzwald’as į istoriją įėjo tuo, kad surinko ir užrašė estų sakmes ir legendas, taip prisidėdamas prie tautinės savimonės kūrimo. Gimęs paprastoje šeimoje tačiau išėjęs mokslus kurį laiką dirbo mokytoju, vėliau savo studijas tęsė ir gilinosi į mediciną. Dirbo gydytoju. Žymiausias jo veikalas yra estų nacionalinis epas Kalevipoeg (Kalevo sūnus), kurį jis sudėjo visą estų folklorą. Iš esmės, toks estų J. Basanavičius, tik gal ne su tokia spalvinga biografija.
Estai, pasirodo turi labai neblogą jumoro jausmą. Taline galima pamatyti įdomius ženklus informacinius ženklus. Geltoname fone pavaizduota butelis ir taurė žymi vietas, kuriose galima vartoti alkoholinius gėrimus. Kiek pasakojo gidė, šie ženklai atsirado po to, kai susikirto estų parlemento ir Talino miesto tarybos nuomonės. Jeigu teisingai supratau, tai Estijos parlamentas priėmė įstatymą, kuris visoje šalyje leido bet kokio stiprumo alkoholnių gėrimų vartojimą viešose vietose. Tai nepatiko Talino miesto tarybai, todėl buvo priimtas nutarimas, kad Taline galima vartoti alkoholinius gėrimus viešoje vietoje tik ten, kur stovi tai leidžiantys ženklai. Taip mieste buvo pastatyta keliolika tokių ženklų, neaplenkiant prezidentūros apylinkių, parlamento rūmų ir kitų panašių vietų. Toks savotiškas protestas.
Liepų alėja parke – įrengta surinkus lėšas iš šalies gyventojų. Panašiai kaip mūsų Sąjūdžio kelio skulptūra, kuriai galima buvo nusipirkti plytelę, taip ir čia – norintys galėjo pasisodinti savo medelį. Kiekvienas sodinukas yra pasodintas kokio nors žmogaus asmeninėmis lėšomis. Prie medelio įrengtoje lentelėje nurodoma medelio rėmėjo vardas ir pavardė. Iš vienos pusės, tai būdas pranešti visuomenei apie save, iš kitos – nauda miestui.
Parko puošmena – rūmai, kuriuos Petras Didysis nupirko savo žmonai Katerinai I XVIII a. pradžioje. Po drastiškos rekonstrukcijos XIX a., kurią atliko Nikolajus I, rūmai įgavo dabartinį pavidalą. Rūmų kieme įkurtas nedidelis barokinis parkas, su gėlių ornamentais, simbolizuojantis, kaip ir kiti panašaus tipo parkai, kad gamta paklūsta žmogui. Tačiau net ir griežčiausio sodininko prižiūrimas sodas negali pasipriešinti ąžuolo galybei. Gidė pasakojo istoriją, kad Estijos prezidentas, susitikęs su berods švedų karaliumi, susitikimo garbei nusprendė parke pasodinti ąžuolą. Šis ąžuolas, šiuo metu laikomas kultūrine vertybe, ir jokie barokinio parko autentikos ieškotojai negali jo nukirsti. Ir dar gidė pasakojo, kad švedai, išgirdę šią istoriją prie ąžuolo susigraudina ir lieja ašaras. Mes ašarų neliejom, ne švedai, bet po parką pasidairėm.
Prezidentas Estijoje yra labai formali pareigybė, todėl ir rūmai kuklūs. Taip pasakojo gidė, vesdama pro visai netoliese įsikūrusią prezidentūrą. Ir iš tiesų, lyginant su mūsiške, tai estų pastatui reikėtų tarp medžių slėptis. Ką jis puikiai ir daro. O kad nuobodu nebūtų, šalia gyvenimą skaidrina alkoholinius gėrimus gerti leidžianti ženklas, bei įspėjimas, kad parke gyvena voverės. Linksmi vis dėlto tie estai.
Šalia parko įkurtas milžiniškas meno centras Walker. Laiptukais pakilus ant meno centro stogo mus pasitinka akmeninis suolelis, su tikriausiai ne minkštomis akmeninėmis pagalvėmis. Moteriškų skultūrų kolekcija šalia gultų įkurdinta taip pat ne šiaip sau. Karštą vasaros dieną ant gultų prisėdę ar sugulę moteriškaitės sudaro vieningą kompoziciją su savo gipsinėmis kolegėmis šalia. Tikiuosi meno ekspertai manęs akmeninėmis pagalvėmis neužmėtys, kuomet pasakysiu, jog kitas gidės pristatytas eksponatas minties gilumu tikriausiai prilygsta Vilniaus vamzdžiui. Bent jau man tokia mintis toptelėjo. Jūsų dėmesiui, pristatau – tai karvė. Plačiau nekomentuosiu.
Trumpai prabėgę meno galerijos stogu ir ilgu koridoriumi susėdome į autobusą. Jis šiek tiek pavežiojo po Taliną. Pravažiavome pro Talino estradą, visiškai tokią pačią, kokia yra Vilniaus Vingio parke, per langą pasidairėme į Pirita vienuolyno griuvėsius, ir desertui buvome nuvežti prie jūros. Šalia jūros įsikūręs olimpinis miestelis. 1980 metais, kuomet vyko olimpinės žaidynės Maskvoje, kilo problemų rengiant buriavimo varžybas, todėl jos buvo perkeltos į Taliną. Nuo to laiko likusi infrastruktūra skambiai vadinama olimpiniu miesteliu. Šiuo metu čia įsikūręs viešbutis ir SPA centras. Iš čia taip pat atsiveria puiki ir labai fotogeniška miesto panorama. Pora kadrų ir sugužėję į autobusą pradedame kelionę į Lietuvą.
Kelionė ėjosi sklandžiai. To jūros kąsnelio, kurį išvydome Taline buvo negana, todėl kai atvykome į Parnu, ekskursijos dalyvių nuomonės išsiskyrė. Vieni, kaip ir siūlė gidai, norėjo važiuoti į miestelio centrą, ir ten valandėlę pasivaikščioti. Kiti, įskaitant mus, prašėsi išleidžiami prie jūros. Radome kompromisą. Norinčius išleido prie jūros, ir išgavo pažadą, kad kelią į autobusų stotį, kur mūsų lauks autobusas, susirasime patys ir grįšime laiku. Miestelis nedidelis, todėl šiek tiek pasivaikščiojome vėjuota jūros pakrante, pagainiojome varnas ir sėkmingai, su šiokiais tokiais nukrypimais radome kelią prie autobuso. Vilnių pasiekėme sėkmingai, dar prieš vidurnaktį.
