Paskutinis vasario savaitgalis buvo gana saulėtas. Šeštadienį oras buvo nevykęs, bet sekmadienis taip ir kvietė pramankštinti kojas. Kadangi ypatingų planų nebuvo, su draugu pasirinkome standartinį maršrutą, kurį aš pavadinčiau „be tikslo“: pasivaikščiojimą po Vilniaus senamiestį. Vilniaus senamiestis turi savų privalumų. Kiekvieną kartą galima atrasti naują kiemelį, į kurį norisi įkišti savo nosį. Pagrindinis trūkumas – tų kiemelių vis mažėja, todėl reikia atlikti namų darbus ir ieškoti naujų maršrutų. Einant Basanavičiaus gatve centro link atsibudau iš sekmadieninio snaudulio ir prisiminiau, kad vienas iš Vilniaus turizmo informacijos centro paruoštų teminių maršrutų prasideda kaip tik nuo Romanovų cerkvės. Išmaniai pasinaudoję planšete netrukome susirasti maršruto planą. Aišku, maršrutas šioje vietoje baigiasi, bet koks gi skirtumas. Tad ėmėm pažindintis su rusų kultūros palikimu Vilniuje. Plačiau apie teminius maršrutus Vilniuje galite pasiskaityti Vilniaus turizmo informacijos tinklapyje. Turizmo informacijos tinklapyje taip pat pateikiamas maršruto žemėlapis, labiau primenantis lankstinuko maketą. Interaktyvi programėlė pasiekiama čia.
Šv. Konstantino ir Michailo (Romanovų) cerkvė
Pirmasis maršruto objektas – Šv. Konstantino ir Šv. Michailo (Romanovų) cerkvė. Šiuo metu cerkvė rekonstruojama ir jos fasadą slepia pastoliai. Ši cerkvė visuomet iš tolo šviesdavo žaliais stogais, tačiau šiuo metu cerkvės kupolai yra perdažyti auksine spalva. Cerkvės istorija prasideda 1908 metais, kuomet buvo minimos 300-osios Konstantinio Ostrogiškio mirties metinės. Ostrogiškis buvo didelis stačiatikių tikėjimo puoselėtojas ir gynėjas, todėl minint jo mirties metines nuspręsta Vilniuje pastatyti cerkvę. 1909 metais buvo pradėtas lėšų rinkimas, apie kurį išgirdęs garsus rusų mecenatas Ivanas Kolesnikovas pasiūlė apjungti Ostrogiškio mirties metinių paminėjimą ir Romanovų dinastijos valdymo 300 metų jubiliejų bei pasiūlė pastatyti cerkvę savo lėšomis. Dėl to cerkvei duotas dvigubas vardas. Cerkvė pastatyta išlaikant Rostovo-Suzdalės kunigaikštystės architektūrinį stilių. Iš Maskvos į ją buvo atgabenta 13 varpų, kurių bendras svoris apie 17 tonų. Cerkvė baigta statyti ir pašventinta 1913 metais. Į cerkvės šventinimo iškilmes buvo atvykusi didžioji kunigaikštienė Elizaveta Fiodorovna. Pastatyta cerkvė veikė tik pora metų. Prieš pat pirmojo pasaulinio karo metu vykusią vokiečių okupaciją 1915 m. cerkvės varpai ir visas kitas turtas buvo išsiųsti į Rusiją. Vokiečių okupacijos metu cerkvė buvo naudojama kaip laikino sulaikymo vieta. Į ją uždarydavo asmenis, pažeidusius komendanto valandą. Cerkvė kaip maldos namai vėl pradėta naudoti 1919 metais. Cerkvė veikė ir antrojo pasaulinio karo metais bei sovietinės okupacijos laikotarpiu. Žalieji cerkvės kupolai (kurie šiuo metu perdažyti auksine spalva) atsirado bendruomenei vadovaujant Viačeslavui Skovorodko (1989-2009 m.). Žalios spalvos pasirinkimą kupolams jis grindė tuo, kad cerkvė yra pašvęsta Šv. Michailui, o jo liturginė spalva yra žalia. Šiuo metu cerkvės varpinėje nėra varpų, taip pat beveik neišliko vidinė cerkvės apdaila – tik jos fragmentai. 2009 metais atlikti cerkvės remonto darbai. Šiuo metu atliekama cerkvės rekonstrukcija.
Daugiau informacijos apie cerkvės istoriją galite rasti oficialiame cerkvės tinklapyje. Labai įdomią ir gausiai nuotraukomis iliustruotą apžvalgą savo blog‘e yra pateikuosi Maištinga Siela: Vilniaus cerkvės – Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė. Maištingos Sielos apžvalgoje parodytas cerkvės interjeras. Mes viduje nebuvome, todėl man buvo smalsu pasižiūrėti bent nuotraukose.
Rusų dramos teatras
J. Basanavičiaus gatvėje esantis rusų dramos teatras mini šimtametę istoriją. 1912-1913 metais pastatyti teatro rūmai po savo stogu glaudė ne vieną teatrą. Čia buvo kultūrinis to meto centras. 1917 mh. rugsėjo 18-22 dienomis teatro rūmuose vyko Vilniaus konferencija, kurios metu buvo numatytas nepriklausomos Lietuvos sukūrimas, sušauktas steigiamasis Seimas ir įkurta Lietuvos taryba. Teatro rūmų pastatymo pradžioje juose veikė kelios lenkų teatro trupės. 1948 metais iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas Valstybinis operos ir baleto teatras. Jis įsikūrė Basanavičiaus gatvėje esančiuose teatro rūmuose. Nuo 1986 metų Basanavičiaus g. teatro rūmuose kuria rusų dramos teatras. Tai vienintelis profesionalus teatras Lietuvoje kuriantis rusų kalba. Daugiau informacijos apie rusų dramos teatrą galima rasti teatro tinklapyje. Dažnai keliaujant į Vilniaus senamiestį tenka praeiti pro teatro pastatą. Manau reikės ne tik vaikščioti aplink, bet apsilankyti ir nors viename jų spektaklyje. Turėtų būti įdomu.
Čiagino namas
Šalia rusų dramos teatro stovi Čiagino namas (J. Basanavičiaus g. 11). Nikolajus Čiaginas buvo garsus architektas. Jis su žmona gyveno Basanavičiaus gatvėje pastatytame name, kurį pats ir suprojektavo. Čiaginas 1964-1885 metais buvo Vilniaus gubernijos architektu. Vėliau išvyko gyventi į Sankt Peterburgą. Čiaginas žinomas ne tik kaip administracinių ar gyvenamųjų namų architektas bet taip pat kaip bažnyčių ir cerkvių projektuotojas. Į jo vykdytų projektų sąrašą patenka Šv. Kazimiero bažnyčios rekonstrukcija, Šv. Pranskevijos cerkvės rekonstrukcija, neogotikinė varpinė šalia Šv. Onos bažnyčios ir kt.
Paties namo nutraukų kažkaip nepadariau, tačiau turiu kelias iš vidinio kiemelio šalia Čiagino namo. Tikiuosi gyventojai labai nepurkštaus, bet į kiemelį tikrai verta įkišti savo smalsią nosį. Apie Nikolajų Čiaginą ir jo nuopelnus galima plačiau paskaityti Vikipedijoje. Čiagino name įsikūręs restoranas Čagin. Pavarčiau virtualų meniu ir mane sudomino. Labiausiai suintrigavo vakarienės visiškoje tamsoje pasiūlymas. Reikės išbandyti ateityje.
Prezidento rūmai
Kitas objektas, aplankytas keliaujant maršrutų – prezidento rūmai (aka prezidentūra). Dabartinių Lietuvos Respublikos prezidento rūmų istorija prasideda dar XIV a., kuomet Lietuvai priėmus krikštą, žemė, kurioje šiuo metu stovi prezidento rūmai buvo padovanota Vilniaus vyskupijai. Pirmasis Vilniaus vyskupas toje teritorijoje pastatė rūmus. Vėliau rūmai buvo perstatinėjami, ne kartą degė ir buvo rekonstruoti. XIX amžiuje prezidentūros rūmai tapo oficialia Rusijos generalgubernatoriaus buveine. 1924 – 1932 metais rūmai buvo perstatyti pagal Sankt Peterburgo architekto projektą ir įgavo dabartinę išvaizdą. Po karo rūmai buvo naudojami įvairioms reikmėms. Čia buvo įsikūrę sovietų armijos karininkų namai, vėliau rūmų salėje buvo rengiami šokių vakarai jaunimu. Po kurio laiko čia įsikūrė menininkų rūmai. Atkūrus nepriklausomybę čia buvo įkurta prezidentūra. Plačiau apie prezidentūros istoriją galima paskaityti Lietuvos Respublikos prezidentės puslapyje.
Vaikštant aplink prezidentūrą būtų nuodėmė neaplankyti alumnato drambliukų ir nepasigrožėti vidiniu kiemeliu. Deja, drambliukai nuo mūsų pasislėpė, bet užsukti į kiemelį vis tiek buvo verta.
Skaisčiausiosios dievo motinos cerkvė (soboras)
Skaisčiausiosios dievo motinos cerkvė siejama su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona Julijona. Manoma, kad pirmoji cerkvė šioje vietoje buvo pastatyta būtent Julijonos iniciatyva dar XIV a. Seniausieji išlikę mūrai siekia XV a. XVI a. ši cerkvė buvo iš pagrindų rekonstruota Konstantino Ostrogiškio. Vėliau cerkvė kurį laiką priklausė unitų bendruomenei. Po 1748 m. cerkvę nuniokojusio gaisro ji rekonstruota, tačiau po 1794 metais vykusio sukilimo buvo vėl sugriauta. Maždaug prie du šimtus metų (1808 m.) apleista cerkvė caro Aleksandro I nurodymu buvo atiduota ir naudojama Vilniaus universiteto. Cerkvėje buvo įrengta universiteto biblioteka, auditorijos, anatomikumas, muziejus, laboratorijos ir kt. mokomosios paskirties objektai. 1842 m. uždarius medicinos-chirurgijos fakultetą cerkvės pastatuose buvo įkurtos kareivinės, arsenalas, kalvės ir archyvas. XIX a. viduryje po 1983 m. sukilimo cerkvė gražinta stačiatikiams ir rekonstruota. Plačiau apie Dievo motinos soborą galima paskaityti quest.lt tinklapyje.
Šv. Pranckevijos cerkvė
Cerkvė pastatyta XIV amžiaus pradžioje pirmosios didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos Marijos iniciatyva. Pasak Vikipedijos, anksčiau toje vietoje stovėjo šventykla senovės lietuvių dievui Ragučiui. Tai nebūtų nieko keisto, kadangi tokia praktika buvo paplitusi. XVI a. viduryje cerkvė sudegė ir jos vietoje buvo pastatyta nauja. Po penkiasdešimties metų joje vėl kilo gaisras. XVII a. pradžioje cerkvė atiteko unitams, o po pusės amžiaus joje vėl ėmė šeimininkauti stačiatikiai. Cerkvės gaisrų ir atstatymų istorija gana įspūdinga. Galite plačiau pasidomėti internete. Pikantiškas elementas, kuriuo garsėja ši cerkvė yra tas, jog manoma, kad būtent šioje cerkvėje buvo krikštijamas garsaus rusų poeto A. Puškino prosenelis Hanibalas. Šiek tiek daugiau informacijos apie cerkvę galima rasti Vikipedijoje.
Šv. Nikolajaus cerkvė
Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų pernešimo cerkvė buvo pastatyta XIVa. viduryje. XVI a. ją atnaujino ir perstatė Konstantinas Ostrogiškis. XVII a. pradžioje ji atiteko unitams ir priklausė šiai religinei bendruomenei iki 1827 metų. XVIII amžiuje cerkvė sudegė ir buvo restauruota, XIX amžiuje perstatyta. Plačiau apie cerkvę galima paskaityti čia (rusų kalba).
Filharmonija
XVI a. pradžioje dabartinio filharmonijos pastato vietoje buvo pastatyti rusų pirklių namai, kurie veikė iki XIX a. pabaigos. Tuomet buvo nuspręsta vietoje pirklių namų pastatyti reprezentacinę salę su viešbučiu. 1902 m. buvo pastatyta Miesto salė, kurioje 1904 m. atidarytas pirmasis Vilniuje lietuviškas knygynas. 1905 m. pastatas tapo Didžiojo Vilniaus seimo susirinkimo vieta. Šiame pastate vyko pirmosios lietuvių operos “Birutė” premjera, debiutavo J. Heifetzas. 1940 m. Miesto salėje įsikūrė valstybinė filharmonija, kuri išlieka kultūros židiniu ir iki šių dienų. Nacionalinės filharmonijos tinklapyje pateikiama daugiau informacijos apie jos istoriją ir vykstančius koncertus.
Šv. Dvasios cerkvė
Paskutinis objektas šiame maršrute – Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas. Cerkvė ir vienuolynas buvo įkurti XVI a. antroje pusėje. Šiuo metu čia veikia stačiatikių vyrų ir moterų vienuolynai. Cerkvėje ilsisi stačiatikių šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai. Vizualiai ši cerkvė labai nepanaši į kitus aplankytus stačiatikių kulto objektus ir labiau primena katalikišką bažnyčią. XVII a. vienuolyno išlaikomoje spaustuvėje buvo išleista apie 15 pavadinių knygų, o vienuolyno mokykloje buvo mokoma rusų, graikų lotynų kalbų, dialektikos ir logikos. Daugiau informacijos ir vienuolyno cerkvės istoriją galima rasti šiame tinklapyje.
Turizmo informacijos centro pateikiamame lankstinuke maršrutas čia ir užsibaigia, tiksliau prasideda. Papildomai prie maršruto pateikiami dar keli objektai, kuriuos vertėtų aplankyti. Vienas iš jų – A. Puškino muziejus Markučiuose. Šiame muziejuje teko lankytis praėjusią vasarą. Reportažą apie šį apsilankymą planuoju paskelbti ateityje. Kitas objektas – Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas (žinomas kaip bazilijonų vienuolynas). Pridedu kelias nuotraukas su vaizdais pasitikusiais mus praėjus pro Bazilijonų vartus.
Šioje vietoje dienos ekskursiją ir maršrutą baigėme. Nepalankyti liko Aušros vartai (tiesa pasakius aplankyti, tačiau nuotraukose neįamžinti), stačiatikių ir sentikių kapinės Liepkalnio gatvėje bei Dievo Motinos ženklo iš Dangaus cerkvė, esanti Žvėryne. Tuo pačiu maršrutu prieš metus keliavo Kootvela, kurios apžvalgas labai vertinu ir nuolat skaitau. Rekomenduoju Kootvelos blogo įrašą Rusų kultūros palikimas Vilniuje arba Ką veikia rusas vyras su tuščiu buteliu nuo Sprite prie cerkvės.
Tai tiek šiam kartui. Chronologiškai šiek tiek vėluoju su aprašymais geru mėnesiu. Taip pat turiu šiokios tokios medžiagos iš praėjusių metų pasibastymų po Vilnių ir jo apylinkes, kuriais taip pat ateityje pasidalinsiu.
Smagių kelionių!