Jeigu paskutinis vasario savaitgalis buvo šiltas ir saulėtas, tai kovo pradžia nieko gero nežadėjo. Tarsi gamtos atsakas į pasirinktą aplankyti vietą dangus buvo niaurus ir apsiniaukęs, o po pietų ėmė purkšti lietus. Sprendimas važiuoti į Panerių memorialą atėjo labai spontaniškai. Na ką, jei važiuojam, tai važiuojam. Prieš kelionę greitai permečiau informaciją internete. Bene išsamiausiai Panerių memorialas aprašytas valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tinklapyje. Čia taip pateikiamos išsamios atvykimo instrukcijos bei ekspozicijos darbo laikas.
Panerių memorialas tai keliolika hektarų pušyno, kuriame pastatyti paminklai čia nužudytiems įvairių tautybių žmonėms atminti. Teritorijoje yra nedidelis muziejus, taip pat išlikusios duobės, kuriose antrojo Pasaulinio karo metais nužudyta ir sudeginta apie 100 tūkstančių žmonių. Dabartinio Panerių memorialo vietoje 1939 metais buvo pradėta statyti sovietinė karinė bazė su aviacinio kuro saugyklomis. 1941 metais vokiečiams užėmus Vilnių nebaigtos statyti bazės teritorija imta naudoti kaip egzekucijų vieta karo belaisviams. Vėliau čia buvo žudomi ir civiliai gyventojai, daugiausiai žydai, tačiau nukentėjo nemažai ir kitos tautų atstovai – lietuviai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, romai. Čia buvo laidojami ir kitose vokiečių stovyklose mirę kaliniai.
Paneriuose žmonės buvo laidojami iki 1943 metų vidurio, kai vokiečiai nusprendė, kad reikia sunaikinti savo nusikalstamos veiklos pėdsakus. Kapavietės buvo atkasomos ir žmonių lavonai deginami. Šį kraupų darbą atliko kaliniai, kurie buvo apgyvendinti vienoje iš saugyklos duobių. Pasak išgyvenusiųjų kalinių, buvo kraunami didžiuliai laužai, kurie degdavo visą savaitę, o po to tekdavę smulkinti kaulų nuotrupas. Pelenai buvo maišomi su smėliu ir pilami atgal į duobes.
1944 metais buvo sudaryta speciali komisija ir ekspertų grupė, kuri nustatė, kad Paneriuose nužudyta apie 100 tūkstančių žmonių. 1945 metais nužudytiems žydams atminti buvo pastatytas paminklas, kuris iki mūsų dienų neišliko. 1960 metais buvo įkurtas Panerių memorialinis muziejus, 1985 m. pastatytas naujas muziejaus pastatas ir sutvarkyta teritorija. Nuo 1991 metų Panerių memorialą prižiūri Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.
Į Panerius nusprendėme važiuoti traukiniu į kurį sugebėjome pavėluoti lygiai keliomis minutėmis. Kadangi kitas traukinys tik po valandos – per tvorą apžiūrėjome Lietuvos geležinkelių muziejaus lauko ekspoziciją ir išgėrėme kavos. Lietuvos geležinkelių muziejų teko aplankyti šiek tiek anksčiau, ir apie tai parašysiu trumpą reportažą. Neteko lankytis tik lauko ekspozicijoje. Kadangi lankytojai į ją įleidžiami tik su gidu, tai pilną ekspozicijos apžiūra atidėta ateičiai.
Traukinys į Panerius važiuoja apie 10 min., bilietas kainuoja 2 Lt. Tai pats optimaliausias būdas pasiekti Panerius. Traukinių eismo tvarkaraštį galite rasti Lietuvos geležinkelių tinklapyje. Memorialas yra visai netoli Panerių geležinkelio stoties. Norint pasiekti memorialą reikia paėjėti Agrastų gatve, einančia lygiagrečiai geležinkelio bėgiams, apie 1 km.
Vaikščioti po patį memorialą, žinant kokie siaubai čia vyko karo metais, šiek tiek nejauku. Pušynas gražus, tačiau pati aplinka šiek tiek slegia. Čia pastatyta keletas paminklų, įvairių tautybių nužudytiesiems paminėti. Taip pat išsaugotos duobės, kuriose buvo laidojamos tragedijos aukos.
Apžiūrėjome visą memorialo teritoriją. Joje dar stovi nedidelis namukas, kuriame įsikūręs muziejus (panašu, kad į kadrą nepateko). Tačiau muziejaus apžiūrėti nepavyko, nes jis buvo uždarytas. Pagal informaciją, pateikiamą internete, muziejaus ekspozicija turėtų sekmadieniais veikti iki 17 val., tačiau muziejus buvo uždarytas. Jame užtikome tik signalizaciją bandantį pataisyti vienos iš saugos tarnybų inžinierių. Jis trumpai leido kyštelėti nosį į vidų, tačiau nenorėdami sukelti problemų tik apsidairėme ir ilgiau neužsibuvome. Įtariu, kad internete informacija yra pasenusi arba ne sezono metu (vis dėlto kovo pradžia) muziejus veikia pagal kitokį grafiką. Jau po kelionės skaitydama apie memorialą buvau užtikusi ir tokią informaciją, kad dėl muziejaus lankymo reikia iš anksto susitarti. Todėl norint apsilankyti muziejuje, rekomenduočiau prieš tai pasiskambinti ir išsiaiškinti visas smulkmenas.
Po pietų ėmė šiek tiek lynoti ir mes pasukome link geležinkelio stoties. Dar kartą nusišypsojo laimė ir vėl sugebėjome pavėluoti į traukinį. Šį kartą šiek tiek daugiau – kokias 5 minutes. Kitas traukinys – po valandos. Geležinkelio stotis Paneriuose sekmadieniais nedirba. Teko stoviniuoti lauke. Gerai, kad apdairiai įsidėjom termosą karštos arbatos. Pravertė.
