Į Taliną atvažiavom 13-14 val. Kojos, užspaustos ankštame autobuse prašėsi pasivaikščiojimo, todėl laukianti ekskursija turėjo būti ne tik gera mankšta bet ir atgaiva. Teko luktelėti – ar tai gidas šiek tiek užtruko, ar mes atvažiavome šiek tiek per anksti, bet neužilgo ekskursija prasidėjo. Rusakalbis estas kelis kartus pasitikslinęs ar tikrai jį suprantame nuskuodė senamiesčio gatvelėmis, o mes kaip kultūringa lietavių (atsiprašau, lietuvių :)) banda (arba bandelė), nubidzenom jam iš paskos. Beveik iš karto supratau, kad ir klausyti pasakojimo, ir ramiai pafotografuoti nepavyks. Todėl gavosi taip per pusę, nei vilkas iki galo sotus, nei avis visai sveika. Tačiau džiaugiuosi, kad ir šiokių tokių pikantiškų detalių apie Talino senamiestį pavyko nugirsti, o taip pat ir vienas kitas kadras į objektyvą pateko.
Pažintis su senamiesčiu prasidėjo prie Aleksandro Nevskio cerkvės. Cerkvė pastatyta XIX a. pabaigoje, kuomet Estija buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Cerkvė yra didžiausia ir didingiausia Taline. Pastatyta Šv. A. Nevskio garbei. Šis šventasis žymus tuo, kad 1242 metais laimėjo Ledo mūšį ant Peipaus ežero. Naugardo ir Vladimiro-Suzdalės kunigaikštysčių armiją į kovą vedė būtent Aleksandras Nevskis. Ant Peipaus ežero jam pavyko įveikti Livonijos ordiną. Labai jau nesėkmingai tas Livonijos ordinas įsikūręs matyt buvo. Iš vienos pusės ramiai gyventi nedavė lietuviai, o iš kitos pusės – rusai. Ledo mūšis buvo svarbi stačiatikių pergalė prieš katalikybę nešusius ordinus. Po šio mūšio beveik šimtmetį Rusios žemės gyveno ramiai. Beje, tikriausiai nepaminėjau to fakto, kad Peipaus ežeras yra dabartinės Estijos teritorijoje. Cerkvė pastatyta 19 a. pabaigoje, kuomet Estija buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Dėl imperijos vykdomos gyventojų rusinimo politikos ši cerkvė buvo labai nemėgstama, todėl buvo priimtas sprendimas 1924 m. cerkvę nugriauti, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas ir galime grožėtis puikiu statiniu.
Visai šalia, kitoje gatvės pusėje yra įsikūręs Estijos respublikos parlamentas (est. Riigikogu). Parlamentas posėdžiauja Tompėjos (Toompea) pilies barokiniuose rūmuose. Tompėjos pilis nuo XIII a. keliavo iš rankų į rankas, ir jos istorija puikiai atskleidžia ir visos Estijos istoriją, kadangi buvo nuolat pertvarkoma pagal naujų šeimininkų pageidavimus. Todėl šiandien pilis puikiai atspindi skirtingus istorinius laikotarpius. Visų pirma, tai buvo viduramžių tvirtovė, su gynybine siena ir bokštais, kuriais galime grožėtis lankydamiesi Taline. 1710 m., kuomet Estija atiteko carinei Rusijai, pilis buvo papildyta klasicistinio ir barokinio stiliaus pastatais, kurie labiau būdingi dvarui. Tokiame barokiniame pastate ir įsikūręs Estijos parlamentas. Įdomiai man žiūrisi tas rožinis fasadas viduramžių bokšto fone – šiuo konkrečiu atveju man mielesni viduramžiai.
Kitas senamiesčio objektas prie kurio stabtelėjome – bareljefas, skirtas Voldemarui Panso – žinomam estų aktoriui, teatro režisieriui ir pedagogui. Gidas minėjo, kad šią skulptūrą vietiniai estai vadina paprašaika.
Pasakojimų besiklausydami prabėgome siauromis senamiesčio gatvelėmis, kol trumpam stabtelėjome apžvalgos aikštelėje. Patkuli apžvalgos aikštelė yra šiaurinėje Tompėjos kalno pusėje. Iš jos matoma viduramžių gynybinė siena su bokštais, atsiveria puiki senamiesčio panorama. Dar daugiau senamiesčio stogų atsiveria iš Kohtuotsa apžvalgos aikštelės, esančios rytinėje Tompėjos kalnp pusėje. Čia galima grožėtis ne tik senamiesčiu, bet ir moderniąją miesto architektūra.
Jaukiose senamiesčio gatvelėse ne tik smagu pasivaikščioti, bet kaip ir Vilniuje galima rasti menininkų ar kitų amatininkų, siūlančių savo darbus.
Šalia pagrindinės miesto aikštės stovi Šventosios Dvasios bažnyčia. Ją apžiūrėjome tik iš išorės, tačiau kiek skaičiau – verta užeiti ir į vidų. Bažnyčią puošia aštuonkampis bokštas, tačiau akį labiausiai traukia fasade įrengtas laikrodis. Tai seniausias Taline viešas laikrodis.
Apžiūrėjus laikrodį gidas padarė gana įdomų manevrą. Nusivedė visą bandą lietuvių marcipanų ir kitų skanumynų parodyti. Trumpam užsukome į nedidelę parduotuvėlę, kurioje gyvai galima išvysti, kaip gaminamas marcipanas. Parduotuvėlėje eksponuojama apie 200 eksponatų, kurie aprėpia visą marcipano gamybos ir valgymo istoriją. Vietoje gaminamus skanumynus galima ne tik apžiūrėti, bet ir įsigyti. Ką mes vėliau ir padarėme. Ši parduotuvėlė ir marcipano muziejus įsikūręs seniausioje Taline veikiančioje kavinėje – Maiasmokk. Ši kavinė veikia nuo 1864. Plačiau apie marcipanų kambarį bei kavinę galima paskaityti Kalev tinklapyje. Jeigu būtume turėję laisvo laiko, tai tikrai norėčiau šioje kavinėje prisėsti ir atsigerti kavos, su sąlyga, kad koks nors plačių užmojų gidas nesugalvos per kavinę pervesti bandos turistų. Kaip jau supratote, tokia atrakcija įvyko su mumis. Iš vienos pusės smagu, pamatėme išties jaukią kavinę, iš kitos pusės – vorele keliauti tarp kava apstatytų staliukų buvo šiek tiek nejauku. Įdomu, ar pati kavinė buvo mums didesnė atrakcija, ar tapome atrakcija jos lankytojams. Tikriausiai mintyse paskendo dažnai vietinių kartojama frazė – turistai. Nenugriovę kavinės draugiškai išsirikiavome prie vitrinos. Čia gidas paporino gana įdomią istoriją. Spėkite, kam reikalingas metalinis strypas pritvirtintas prie sienos? Pasak mūsų gido, jis skirtas vaikams, kurie ant jo pasilypėję anksčiau varvindavo seilę, žiūrėdami į visus kavinėje siūlomus gardumynus.
Visai šalia, nedidelis skersgatvis, kurį galima pavadinti rekordininku. Šiek tiek esu primiršusi, ką pasakojo gidas, tačiau mažiausiame namelyje lyg ir kažkada gyveno miesto meras ir žvelgė per itin mažą langelį. Visai šalia, langinėmis papuoštas itin mažas kambarėlis. Kaip supratau šitas kambarėlis yra mažiausias nekilnojamas turtas Taline ir turi savo adresą.
Šv. Katerinos skersgatvis (Katariina Käik) – ypatinga vieta Taline. Visos ekskursijos metu man ji paliko didžiausią įspūdį. Šv. Katerinos skersgatvis tai nedidelė gatvelė, kurioje tvyro viduramžių atmosfera, persipynusi su šių dienų amatininkų idėjomis ir alsuojanti kūryba. Čia veikia įvairių menininkų ir amatininkų dirbtuvės ir jaukios parduotuvės. Yra į ką akis paganyti. Skersgatvyje galima pamatyti Šv. Katerinos bažnyčios (ar vienuolyno) likučius. Čia taip pat eksponuojamos akmeninės antkapinės plokštės, rastos Šv. Katerinos bažnyčioje. Rekomenduoju apsilankyti. Gaila, nebuvo laiko šiek tiek ilgiau pasivaikščioti. Viską pralėkėme prabėgomis. Ateityje būtinai reikės apsilankyti.
Keli prasibėgimai senamiesčio gatvelėmis ir gidas savo ekskursiją baigė prie Viru vartų. Kelionių giduose vaizdžiai rašo, kad šie vartai tai tarsi skiriamoji riba tarp viduramžių ir mūsų dienų. Ir iš tiesų, kitoje vartų pusėje viduramžių romantika, jaukumas ir žavesys išnyksta. Už gėlių turgaus išnyra gana judri gatvė su zujančiais automobiliais ir autobusais. Pasibaigus ekskursijai grupė išsiderėjo valandą laisvo laiko pavalgyti. Laiko mažoka kad kurs rimčiau prisėsti, fast food‘o nesinorėjo, todėl trumpai pasiblaškėme po senamiestį, nusipirkom lauktuvių – šokolado ir marcipanų ir likusį laiką praleidom besimėhaudami senamiesčiu. Vėliau autobusas pristatė mus į viešbutį, kur įsikūrėme ir kadangi iki vakarinės ekskursijos dar buvo likę laiko, nusprendėme užkasti viešbučio restorane.
Talino senamiestis paliko tikrai labai gerą pirmąjį įspūdį. Iš karto pradėjome lyginti su pavasarį aplankyta Ryga. Jeigu Rygos senamiestis pasirodė šaltas ir negyvas, tai Talinas labai jaukus, šiltas ir dūzgiantis.