Visai neseniai aptikau gana smagią kompaniją, organizuojančią nestandartines ekskursijas po Vilnių ir ne tik – tai Gatvės Gyvos kolektyvas. Įdomioji dalis, kad ekskursijos nemokamos, tačiau už jas gidui galima atsidėkoti arbatpiniagiais. Spalio 23 d. susigundžiau pasivaikščiojimu po Antakalnį, pavadintu „Laikmečių kokteilis“. Kaip teigiama aprašyme, Antakalnis pasižymi savo įvairiapusiškumu. Rūmai, tramvajai ir troleibusai, kapinės ir kiti įdomūs dalykai. Trumpai apžvelgsiu, ką pamatėme. Galbūt tai paskatins ir kitus leistis į Vilniaus tyrinėjimus.
Žioplinėtojai (aka ekskursantai) rinkosi prie Mildos g. 17-uoju numeriu pažymėto namo. Ir kas galėtų ginčytis, kad namas yra negražus. Šis medinis puošnus namas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Po trumpo pasakojimo takeliu neriame į mišką prie visai neišvaizdžių ir vos į akį krintančių betoninių griuvėsių. Pasirodo, kad čia tarpukariu buvo pradėtas kurti Vilniaus zoologijos sodas, tačiau projekto įgyvendinimą nutraukė artėjantis karas. Vilniaus zoologijos sodui pradžią davė Vilniaus mokomosios gamtininkų dirbtuvės. 1926 m. Kalinausko g., kur dabar stovi F. Zappos paminklas, buvo įkurtas nedidelis žvėrinčius, kuriame apsigyveno keletas gyvūnų. Įsigijus dar šiek tiek žemės, žvėrinčius buvo išplėstas ir pavadintas zoologijos sodu. Zoologijos sode gyveno vilkai, lapės, elniai, barsukai. Buvo įrengti voverių ir fazanų narvai, baseinai ūdroms ir bebrams. 1936 m. Vilniaus magistratas skyrė 5 ha žemės Antakalnyje, kur turėjo persikelti zoologijos sodas. Prasidėjo statybos darbai: buvo kasami baseinai, liejami pastatų pamatai. Deja, 1939 m. prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas statybos darbus nutraukė ir zoologijos sodas Vilniuje taip ir nebuvo įrengtas. Gana plačiai zoologijos sodo istorija aprašyta 15min.lt straipsnyje 100 istorinių Vilniaus reliktų: zoologijos sodas buvo ir sostinėje.
Kitas lankomas objektas – Antakalnio kapinės. Jose nesu buvusi, todėl jos man palieka gana stiprų įspūdį. Na gal dar darganotas oras savo mistikos įnešė. O dar tos samanos ir žaluma aplink. Vaizdas įspūdingas. Antakalnio kapinės įkurtos 1809 m. ir pačioje pradžioje buvo sudarytos iš 4 skirtingų plotų, kuriuose buvo laidojami pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Bėgant laikui kapinės buvo apjungtos. Šiuo metu tai bene didžiausią kiekį garsiausių Lietuvos žmonių priglaudusios kapinės. Čia palaidoti ne tik įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo dalyviai, bet taip pat Sausio 13 aukos, Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai, visuomenei nusipelnę žmonės. Gidas labai rekomendavo po kapines pasivaikščioti savarankiškai.
Kitas objektas prie kurio stabtelėjame – slėptuvė, kurioje po nepriklausomybės atkūrimo mėgo rinktis Vilniaus pankai ir kur veikė muzikinis klubas Bombiakas. Plačiau apie savo atradimus ir klubo istoriją pasakoja ekskursijos organizatoriai savo tinklapyje: Pirmieji lietuviški gyvos muzikos klubai (I): bohemiškas Langas ir maištaujantis Bombiakas. Po Bombiaką taip pat kviečia pasidairyti ir pamirsta.lt, pasakojantys apie Vilniaus slėptuves: Tarpukario Lietuvos slėptuvės.
Toliau tęsiame kelionę per Antakalnį. Žygiuojame visai šalia Antakalnio gatvės. Stabtelėjime prie keturių aukštų daugiabučio visai šalia buvusio Neries kino teatro. Namas gražus, renovuotas. Gidas pasakoja, kad statant šį pastatą sovietmečiu, buvo panaudotos pačios naujausios statybų technologijos.
Pajudame link garažų Smėlio g. Gidas sustato ratuku aplink kelis seno grindinio akmenis ir pasakoja Vilniaus arklių traukiamo tramvajaus (konkės) istoriją. Šis grindinys yra išlikęs nuo tramvajaus laikų ir šioje teritorijoje buvo įkurtas tramvajų parkas. Beje, toks įdomus nukrypimas, ko nepaminėjo gidas. Arklinio tramvajaus bėgiai buvo panaudoti Vilnelės atitvarams įrengti, ir juos gyvai galima apžiūrėti. Ieškodama informacijos internete, radau iš pažiūros idomų ir gausiai iliustruotą K. Matuliausko leidinį “Vilniaus transporto istorija”. Pasidėjau į “to read” lentynėlę, reikės pasiskaityti.
Keliaujame į Grybo g. Stovintį Šv. Faustinos namelį. Faustina Kovalska šventąja paskelbta 2000 m. Grybo g. Stovi medinis namelis, kuriame ses. Faustina gyveno 1933-1936 m. Pagal Faustinos patirtus regėjimus dailininkas Eugenijus Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Nameliu rūpinasi Dievo Gailestingumo paramos fondas. 2008 metais namelis restauruotas, atviras visiems norintiems. Namelis lankomas 10-17 val.
Stabtelėjame prie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės. Ligoninės statybos metu (1960 – 1967 m) ji buvo apsupta žaliais plotais. Ligoninė unikali tuo, kad joje pirmą kartą Sovietų sąjungoje buvo panaudota karkasinė stambiaplokštė konstrukcija ir surenkamų gelžbetonio ir akytojo betono elementų. Kitas akcentuotinas niuansas – fasado dekoras. Jam sukurti buvo panaudoti žydų antkapiai.
Toliau keliaujame prie Vilniaus visuomeninio transporto teritorijos. Išklausome idomų pasakojimą apie parką, lyginame troleibusus su tramvajais ir diskutuojame, kodėl troleibusus vairuoja daugiausiai moterys.
Nuo troleibusų parko judame gilyn į Antakalnį ir stojame prie mažų keturkampių vieno aukšto namelių, kuriuos supa vėlesnio laikotarpio daugiabučiai. Tai Antakalnio darbininkų kolonija. Tarpukariu prie Vilniaus buvo nuspręsta statyti hidroelektrinę. Išmanioji Wikipedia įvardija 2 tokios sprendimo priežastis. Pirmoji – augantis elektros poreikis Vilniaus mieste. Antroji – noras suvaldyti Nerį ir apsaugoti Vilnių nuo potvynių. 1938 metais buvo pradėta statyti Turniškių hidroelektrinė. Antakalnio darbininkų kolonijos gyvenamasis kvartalas buvo skirtas statybose dalyvavusiems darbininkams. Tiek hidroelektrinės statybas tiek kvartalo plėtrą sustabdė karas. Pradėta statyti hidroelektrinė buvo susprogdinta karo metu. Tuo tarpu darbininkų kvartalas pradėtas griauti jau po Antrojo pasaulinio karo. Nugriautų namelių vietoje pastatyti daugiabučiai. Šiuo metu yra išlikę 11 darbininkų namų, kurių išvaizda yra labai pasikeitusi.
Artėdami prie kelionės pabaigos stabtelėjame prie M. Oginskio gatvės, išklausome pasakojimą ir pro ligoninę patraukiame prie Neries. Galutinis tikslas – Spalvoti šaltiniai, trykštantys Neries pakrantėje. Prie šaltinių gidas baigia savo pasakojimą ir suteikia galimybę palikti arbatpinigių. Arbatpinigių palikimo būdas gana kultūringas – pastatoma kuprinė, į kurią norintys sumeta pinigus.
Tai pirmasis mano pasivaikščiojimas su Gatvės Gyvos komanda. Iš esmės maršrutas man patiko. Šiaip aš pratusi prie lėtesnio ėjimo tempo. Kai kas pasakytų, kad ropoju sraigės greičiu, tačiau tempas manęs neerzino ir nevargino. Tikrai “užskaitau” šias kelias valandas gryname ore. Pasakojimas taip pat buvo idomus ir naudingas. Sužinaojau daug naujų dalykų apie Antakalnį ir pasisėmiau minčių savaitgalio pasivaikščiojimams.