Apie bilietų pasirinkimą ir įsigijimą šiek tiek plačiau pasakojau blogo įraše Kelionė į Rygą – pasiruošimas ir planavimas (arba viskas ekspromtu). Autobusas iš Vilniaus š Rygą pajudėjo apie 8 val. ryto. Kelionė truko apie 4,5 valandos ir tikrai neprailgo. Ecolines kompanijos autobusas patogus, jame galima įsigyti gaiviųjų gėrimų ar užkandžių. Iš siūlomo meniu paragavau tik kavos už 1 eurą. Kavą mėgstu, tačiau nesu labai išranki. Nepaisant to, reikia pripažinti, kad kava buvo itin neskani. Na, bet nuotaikos tokios smulkmenos negali sugadinti. Kelionė neprailgo. Šiek tiek snūstelėjau, šiek tiek paskaičiau įsimestą knygą, o priartėjus prie Latvijos sienos ėmiau įdėmiai dairytis pro langą.
Apie pusę pirmos pasiekėme Rygos autobusų stotį. Registracija į viešbutį tik nuo 14 val., todėl nusprendėme palengva pasivaikščioti. Mūsų viešbutis – visai netoli centro. Tereikia pereiti Vanšu tiltą. Aišku, galima važiuoti tramvajumi, tačiau oras pasitaikė idealus, o ir skubėti nebuvo kur, todėl pasirinkome pasivaikščiojimą.
Į viešbutį atėjome šiek tiek per anksti. Nenorėdami laukti, kol bus paruoštas kambarys palikome bagažą laikinam saugojimui viešbutyje ir nusprendėme paieškoti kokios nors vietelės užkąsti. Visai šalia viešbučio įsikūręs Olimpija prekybos centras su Rimi parduotuve ir daug visokių maitinimo įstaigų. Antrame aukšte įsikūrusios kavinukės nesuviliojo. Pagrindinė vyraujanti siūlomų meniu tema – sušiai, greitas maistas, visokie blynai, bandelės ir pan. Tos kavinukės tai tokie mažyčiai kioskeliai, su priešais išstatytais staliukais, nutūptais vietinio jaunimėlio. Nusprendėm surizikuoti, ir pabandyti pavalgyti Rimi valgykloje dienos pietus. Geriau jau būtumėm užsimanę sušių. Nepamenu, kokie buvo dienos pietų variantai, tačiau vištiena su ryžiais buvo nevykęs pasirinkimas. Nemaniau, kad ryžius galima neskaniai paruošti. Pasirodo, kad galima. Vištiena irgi nelabai. Skrandis po tokių pietų streiko nepaskelbė, bet visą vakarą buvo neramus ir irzlus.
Po nesėkmingų pietų grįžome į viešbutį, gavome kambario raktus (korteles) ir trumpai apžiūrėję savo rezidenciją sprukom į miestą. Hole pasičiupom lankstinuką su žymiausiais ir must see senamiesčio objektais. Pradinis planas buvo aplankyti ir pasigrožėti Rygos senamiesčiu. Muziejus nusprendėm palikti sekmadieniui ir pirmadieniui. Nežinau kaip jums, bet man būna taip, kad planai ima keistis pačiomis pirmomis valandomis. Einant per Vanšu tiltą atsiveria puikus vaizdas į Rygos uosto keleivių terminalą. Šį kartą jame kelionei ruošėsi vienas iš Tallink keltų. Trumpai pasiginčiję nutarėm, kad reikia atiduoti duoklę potraukiui prie technikos ir nusprendėm apžiūrėti keltą iš arčiau. Pasivaikščiojom Dauguvos pakrante, apžiūrėjom keltą ir draugiškai sutarėm, kad ateityje būtinai reikės išbandyti siūlomą pasiplaukiojimą iki Stokholmo. Plačiau apie daugiau informacijos apie kruizus galima rasti Tallink puslapyje.
Šis pasivaikščiojimas surijo gerą valandą ar pusantros. Kovo mėnuo – dar ne vidurvasaris, todėl ilgėjantys šešėliai netruko priminti, kad diena jau suka vakarop, o mūsų laukė dar visas senamiestis. Pirmieji du objektai, kuriuos apžiūrėjome grįždami nuo keleivių terminalo – Rygos Pilis ir Šv. Kristoforo statula Dauguvos pakrantėje.
Rygos pilis pradėta statyti 1330 m. Dėl dažnų karų ji kelis kartus buvo apgriauta ir vėl atstatyta. Nuo 1330 iki 1562 m. Rygos pilyje buvo įsikūrusi Livonijos ordino magistro rezidencija. Iširus Livonijos ordinui pilyje buvo įkurdintos lenkų, rusų arba švedų institucijos (priklausomai nuo laikotarpio). 1922 metais Rygos pilyje buvo įkurta Latvijos prezidento rezidencija. Sovietų okupacijos metais pilį naudojo pionieriai, o pati pilis buvo vadinama Pionierių pilimi. 1991 metais Latvijai atgavus nepriklausomybę pilyje vėl buvo įkurta prezidento rezidencija. Pilyje taip pat įsikūręs nacionalinis Latvijos istorijos muziejus. Šiuo metu pilyje vyksta rekonstrukcijos darbai ir ji yra uždaryta lankytojams.
Kitas aplankytas objektas – Kristoforo statula Dauguvos upės pakrantėje. Lielais Kristaps arba didysis Kristoforas (o gal milžinas Kristupas?) yra personažas, su kuriuo siejama Rygos miesto kilmė. Legenda pasakoja, kad Dauguvos upės pakrantėje gyvenęs milžinas Kristoforas, kuris padėdavo žmonėms persikelti per upę. Vieną naktį Kristoforas išgirdo verkiantį vaiką ir nusprendė jam padėti, pernešdamas per upę. Upės viduryje vaikas tapo toks sunkus, kad Kristoforas vos nepaskendo, tačiau vaiko neišmetė, o parsivedęs pas save į manos jį pamaitino ir paguldė miegoti. Ryte vaikas buvo dingęs, tačiau jo vietoje gulėjo maišas aukso, kurį Kristoforas panaudojo Rygos miesto įkūrimui. Tai žinoma tik viena iš šios legendos variacijų. Dauguvos upės pakrantėje stovi medinės skulptūros, skirtos Kristoforui kopija. Originali skulptūra buvo pastatyta 1510 m. ir buvo garbinama bei labai saugoma, todėl išliko. Originalas eksponuojama Rygos istorijos ir navigacijos muziejuje. Skaitant Rygos miesto įkūrimo legendą negalima neprisiminti Vilniaus miesto globėjo Šv. Kristoforo ir legendos apie jį. Abi istorijas palyginimui pateikia Fanta: Nusirašinėtojai. (Kiek nedaug yra pasauly pasakų…). Ir iš tikrųjų kyla klausimas, kas nuo ko nusirašė? Reikės pasidomėti giliau.
Trys Broliai – seniausi Rygos gyvenamieji namai. Pats seniausias pastatas buvo pastatytas XV a. pabaigoje. Kiti du namai yra vėlesnės statybos. Manoma, kad latviai šiems namams pavadinimą pasiskolino iš estų, kurie Taline turi Tris Seseris.
Švedų vartai pastatyti 1698 švedams užėmus Rygą. Tai vienintelis toks objektas mieste, išlaikęs savo originalų pavidalą. Švedų vartai tikriausiai yra ir labiausiai legendomis apipintas objektas. Pirmoji legenda pasakoja, kad virš šių vartų gyveno miesto budelis, kuris kiekvieną rytą prieš egzekuciją lange padėdavo raudoną rožę. Kita legenda pasakoja apie šykštų pirklį, kuris siekdamas išvengti mokesčių, kuriuos reikėjo mokėti įvežant prekes į miestą, pastatė vartus, einančius per jau egzistavusį pastatą. Trečioji legenda pasakoja apie latvių mergelę, kuri buvo įmūryta į sieną statant vartus. Kadangi mergelė buvo įsimylėjusi švedų kareivį, tai tie, kas tikrai yra įsimylėję praeidami pro vartus vidurnaktį išgirs kaip mergelė šnibžda „aš tave myliu“.
Parako bokštas yra išlikusi Rygos gynybinių įtvirtinimų dalis. Bokštas pastatytas XIV a. Parako bokšto pavadinimas atsirado XVII a., kai jame pradėtas laikyti parakas. Šiuo metu bokšte yra įsikūręs Latvijos karo muziejus.
Katės namas yra puikiai žinomas dėl šio pastato stogą puošiančių pasišiaušusių kačių skulptūrėlių. Legenda pasakoja, kad pirklys, kuriam priklausė šis namas, nebuvo priimtas į Rygos pirklių gildiją. Siekdamas atkeršyti išmoningas pirklys ant namo stogo užkėlė dvi pasišiaušusių ir uodegas pakėlusių kačių skulptūras, užpakaliais atsuktas į gildijos pastatą. Šmaikštu.
Rygos katedra visuomet buvo pagrindinė Livonijos ordino šventovė iki pat 1561 m., kuomet ordinas iširo. Tuo laikotarpiu tai buvo tikriausiai pati didžiausia ir tikėtina seniausia krikščionių šventovė regione. Ši katedra turi įspūdingus vargonus ir yra ne tik tikėjimo bet ir stiprus bažnytinės muzikos centras Rygoje. Katedros viduje nesilankėme, nes abu kartus kai bandėme ten patekti, katedra jau buvo uždaryta, tad vargonai lieka kitam kartui.
Šv. Petro bažnyčia yra vienas iš seniausių ir vertingiausių statinių Rygoje. Pirmą kartą šis pastatas rašytiniuose dokumentuose paminėtas 1209 metais. Dabartinį pavidalą ši bažnyčia įgavo XV a. po rekonstrukcijos. Antrojo Pasaulinio karo metais bažnyčia buvo suniokota gaisro. Atstatymo darbai buvo pradėti 1954 m. Bažnyčios bokštas tikrai įspūdingas. Jo aukštis 123,5 m. Lankytojai gali pasikelti į apžvalgos aikštelę, esančiame antrajame bokšto aukšte (72 m aukštis). Kaip supratau iš bažnyčios paskirties, ji yra pilnai paskirta kultūrinėms reikmėms (panašiai kaip Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniuje). Čia rengiamos įvairios parodos, vyksta koncertai. Pasikėlimo į bažnyčios bokštą kaina 7 eurai. Šį kartą nesikėlėm, atidėjome kitam kartui.
Juodagalvių namas buvo pastatytas kaip susitikimų vieta ir įvairių švenčių rengimo vieta. XVII a. pagrindiniai šio pastato eksploatuotojai buvo vokiečių pirkliai, priklausę Juodagalvių draugijai. II-ojo Pasaulinio karo metais juodagalvių namai buvo sunaikinti. 1995 metais pradėta pastato rekonstrukcija ir 1999 jis buvo visiškai atstatytas.
Vienai popietei pasivaikščiojimo po Rygos senamiestį tikriausiai daugiau ne pakankama. Čia paminėjau tik labiausiai išreklamuotus senamiesčio objektus, tačiau iš esmės po jį galima vaikščioti ir vaikščioti. Architektūra visai kitokia, nei akis pripratusi matyti Vilniuje. Kiekviename žingsnyje galima dairytis ir aikčioti kaip gražu. Taip beaikčiojant ir temti pradėjo, todėl naktinių nuotykių ilgai neieškojome ir grįžome į viešbutį. Vienai dienai įspūdžių per akis.
