Rugsėjo 22 d. Liepkalnio vandens saugykla trečią kartą atvėrė duris visuomenei ir pakvietė vilniečius ir miesto svečius į atvirųjų durų dienas, kurių metu buvo galima pasiklausyti D. Pocevičiaus ir „Vilniaus vandenys“ atstovo pasakojimo apie šį objektą. Į paskutinį pristatymą nuo 18 val. susirinko tikrai nemažai žmonių, todėl dėl kamščių ir parkavimo vietos paieškos truputį vėlavau, tad spėjau išgirsti tik paties pasakojimo pabaigą. Norint pateikti į saugyklos vidų reikėjo pastovėti eilėje, bet laikas prabėgo gana greitai, kadangi galima buvo stebėti virš galvos skraidančius lėktuvus ar oro balionus. Patekus į vidų pasitinka iš ties įspūdingas vaizdas, ir dar įspūdingesnis garsas. Saugyklos akustika įspūdinga, aidas balsą atkartoja 5-6 kartus.
Prieš daugiau nei 100 metų (1916 m) statyta saugykla savo pagrindinės funkcijos nebeatlieka nuo aštuntojo dešimtmečio. Nepaisant to, ji vis dar prijungta prie bendros Vilniaus vandentiekio sistemos ir į ją atiteka šiek tiek vandens, kuomet siekiama suvienodinti slėgius visoje sistemoje. Sukauptas vanduo naudojamas dirbtiniam sniegui gaminti Liepkalnio slidinėjimo trasose.
1911 m. buvo patvirtintas finansavimas Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos sistemos įrengimui. Projektui kuruoti ir darbams vykdyti buvo pakviestas E. Šenfeldas, kuris išnagrinėjęs prieš tai buvusius projektus ir miesto situaciją parengė planą. Buvo planuojama įrengi keturi vandens rezervuarus: Gedimino ir Tauro kalnuose, Rasose ir Liepkalnyje. Mintis įrengti vandens rezervuarą Gedimino kalne sukėlė didžiulę audrą visuomenėje, ir tai nulėmė, kad šios minties niokoti paveldą buvo atsisakyta. 1912 m. pradėta statyti Bernardinų sode esanti vandens siurblinė, 1914 m. pastatyta Pavilnio vandenvietė, o 1916 m. baigti centralizuoto vandens tiekimo statybos darbai. Įrengti vandentiekio vamzdynai, Tauro kalno ir Liepkalnio vandens rezervuarai.
Sveikintina „Vilniaus vandenų“ idėja Liepkalnio vandens saugyklą atverti visuomenei. Tai įspūdingas ir unikalus objektas tiek savo dydžiu, tiek architektūra. Įėjus į saugyklos vidų patenkama ant tiltelio, nuo kurio laiptais galima nusileisti į saugyklos apačią. Skliautinį kupolą remia kolonos. Saugyklos ventiliacinis bokštelis (alsuoklis) taip pat unikalus, įrengtas baroko stiliumi. Ant saugyklos sienų aiškiai matyti, iki kokio lygio čia pakildavo vanduo. Tos vietos, kurios būdavo po vandeniu yra pajuodusios. Tai vandenyje esančiu cheminių elementų, mangano ir geležies, palikti požymiai.
Norintys plačiau susipažinti su Vilniaus vandentiekio raida, gali apsilankyti „Vilniaus vandenys“ tinklapyje, kuriame plačiai pristatoma Vilniau vandentiekio istorija ir raida. Puikų foto reportažą iš saugyklos prieš kelis metus yra parengęs tinklapis pamirsta.lt, kuriame pristatoma Liepkalnio vandens saugykla.
Trumpas video, kuriame girdėti, kaip skamba aidas: