Birželio pabaigoje dalyvavau vienoje išvykoje, kuri nuvedė mane į pajūrį, beveik prie pat Klapėdos, todėl sekmadienį nutariau išnaudoti aplinkybes (keleivių mašinoje nebuvimą, gerą orą ir geografinę padėtį) ir pasidairyti po Nemuno apylinkes, aplankant Ventės ragą, Dreverną, ir vieną kitą įdomesnį objektą pakeliui važiuojant KK141. Kadangi pajudėjau tik apie pietus, tai laiko ypatingai daug neturėjau. Kiekvienas stabtelėjimas pasigrožėti vaizdais suryja mažiausiai pusę valandos, todėl stojau tik prie labiau turistinių vietų. Iš esmės tokiam pasivažinėjimui galima drąsiai būtų skirti kelias dienas, nes kiekvienas pravažiuotas miestelis turi ką parodyti.
Klaipėdiečiai ir aplinkinių miestų/rajonų gyventojai tikriausiai seniai pratę prie horizonte nuolat besisukančių vėjo jėgainių. Tačiau, man, grynakraujei aukštaitei toks vaizdas vis dar šiokia tokia egzotika, todėl atsiradus galimybei stabtelėjau šios egzotikos įamžinti. Važiuojant link Ventės rago tokių galimybių tikrai buvo.
Ventės ragas yra pusiasalis prie Kuršių marių šalia Ventės gyvenvietės. Tai labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas. Ši vieta labiausiai žinoma tuo, kad čia yra įsikūrusi paukščių žiedavimo stotis. Kadangi Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių, ši vietovė laikoma viena geriausių vietų Europoje stebėti migruojančius paukščius. Paukščiams gaudyti pastatytos specialios gaudyklės (pirmosios tokios gaudyklės įrengtos 1959 m.). Paukščių žiedavimo stotis Ventės rage buvo įrengta profesoriaus T. Ivanausko pastangomis 1929 m. Stotyje įrengtoje ekspozicijoje (lankymo kaina 3 Eur) galima susipažinti su stoties istorija ir paukščių žiedavimo ypatumais. Man visai patiko stendas, kuriame sudėti laiškai iš viso pasaulio (prancūzų, anglų, rusų ir kt. kalbomis), kuriuose medžiotojai ir šiaip piliečiai praneša stočiai apie rastą/nušautą paukštį, turintį Ventės rago stoties žiedą. Beje, aptikus, pamačius, radus ar kitaip užfiksavus žieduotą paukštį, reikia apie tai pranešti ornitologams.
Ventės rago švyturys yra laikomas technikos paminklu. Pirmasis švyturys šioje vietoje įrengtas 1837 m. Tai buvo medinis bokštas, kuriame 11 m. aukštyje virš vandens lygio buvo įstatyta aliejinė lempa. Švyturys įrengtas privačia sielių plukdytojų iniciatyva. Švyturį prižiūrėjo smuklininkas, kurio žemėje jis buvo pastatytas. Iširus sielininkų draugijai švyturys pateko Prūsijos valstybės žinion, kuri pasirūpino, kad smuklininkas ir toliau jį prižiūrėtų. 1862 m. medinį švyturį pakeitė aštuonkampis mūrinis bokštelis, kur jau 12 m. aukštyje buvo įrengtas Frenelio (Fresnel) optinės sistemos šviesos aparatas, skleidęs pastovią baltą šviesą. Tai toks šviesos šaltinis aplink kurį sumontuotas Frenelio lęšis. Frenelio lęšis nuo paprasto skiriasi tuo, kad yra laiptuotas ir lauždamas šviesą suformuoja vienas kitam lygiagrečių spindulių srautą. Dėl to švyturio šviesą galima pamatyti iš labai toli. Kadangi Antrojo Pasaulinio karo metais švyturys nenukentėjo, Ventės rago švyturys yra seniausias Lietuvoje originalus švyturys. Šiuo metu švyturys neveikia. Ventės rago lankytojai gali užlipti į švyturio aikštelę ir pasigėrėti atsiveriančiais vaizdais.
Tikriausiai neminėjau, bet turiu aukščio baimę, su kuria kovoju retkarčiais užropodama (arba neužropodama) į kokį apžvalgos bokštą. Nusipirkusi rūkytą karšį Ventės rage pasukau link Drevernos, kur nusprendžiau pabandyti savo laimę. Drevernos apžvalgos bokšto aukštis tik 15 m. Lyginant su svečiuojantis pas tėvus vis aplankomu Kirkilų apžvalgos bokštu (32 m) tai visiškas neūžauga, tačiau tos persišviečiančios pakopos mane šiurpina. Bokštas stovi marių pakrantėje, šalia mažųjų laivų uosto. Nuo bokšto atsiveria puikus vaizdas tiek į marias, tiek į žemyninę Lietuvos dalį.
Iš Drevernos pasukau link Rambybo kalno. Nuo kalno atsiveria puikus vaizdas į Nemuną, kurio kitoje pusėje jau Kaliningrado sritis. Tai legendomis apipinta ir apdainuota vieta, apie kurią rašė Vydūnas. Manoma, kad Rambyne buvo viena iš senovės baltų šventviečių. Ant Rambyno šiuo metu švenčiamos Rasos (Joninės).
Pasigrožėjau vaizdais ir patraukiau link Jurbarko. Tikslas – ilgiausias automobilių tiltas Lietuvoje, jo ilgis – 494 m. Šiuo metu vykdomi tilto remonto darbai, todėl eismas šviesoforu nukreipiamas viena juosta. Į tiltą ne tik pasižiūrėjau, bet juo ir pasivažinėjau. O kaip kitaip. Tiltas pastatytas 1978 m. ir turėtų tarnauti visuomenei 100 metų. Vaizdai aplinkui įspūdingi.
Toliau pagal planą buvo numatytos dvi pilys – Panemunės ir Raudonės. Panemunės, arba kitaip Vytėnų pilis. Ją 1610 m. pastatė vengrų pirklys. Pilis baigta statyti 1610 m. 1759 m. pilį nusipirko bajorai Gelgaudai ir ją perstatė suteikdami klasicizmo bruožų. Gelgaudai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime prieš carinę Rusiją. Vienam iš brolių žuvus, o kitam pasitraukus į vakarus, pilis atiteko carinės Rusijos iždui. Pilis dar ne kartą keitė savo šeimininkus. 1961 m. pilis įtraukta į Archeologinių vertybių sąrašą, atlikti konservavimo darbai. Nuo 1982 m. pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. Nuo 2009 metų pradėti pilies restauravimo ir atstatymo darbai. Gavus ES paramą nuo 2012 m. restauruota dalis pilies korpusų, kiemas. Pilyje nuolat rengiamos VDA parodos, įrengta archeologinių radinių ekspozicija, veikia viešbutis ir restoranas. Norintys plačiau susipažinti su pilimi gali užsisakyti ekskursiją arba edukacinę programą. Platesnė informacija apie pačia pilį ir joje vykstančius renginius galite rasti tinklapyje Panemunės pilis.
Šiek tiek pavažiavus link Kauno, už kokių 10 km. yra Raudonės miestelis, kuriame galima apžiūrėti Raudonės pilį. Pilies (rūmų) statytojų Kiršešteinų giminė buvo pirkliai, užsitarnavę bajorų titulą. Pilis baigta statyti 1679 m. Pilis pakeitė daug šeimininkų, kurie valdydami turtą padarė nemažai pakeitimų ir savaip pilį tobulino. Nacių okupacijos laikotarpiu pilis labai nukentėjo. Buvo susprogdintas didysis bokštas, kuris virsdamas nugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis restauruota ir pritaikyta mokyklai. Didysis bokštas atstatytas 1968 m.
Paskutinis KK141 objektas, kuriam skyriau dėmesio – Seredžiaus piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu. Nuo piliakalnio atsiveria puiki Nemuno ir apylinkių panorama. Su Seredžiaus piliakalniu siejama Palemono legenda, kurioje pasakojama, kad Romos kunigaikštis Palemonas, pasitraukęs iš Romos atvyko Nemunu į dabartinės Lietuvos teritoriją ir jo sūnūs įkūrė čia Kauną, Jurbarką ir kitus miestus. Taip pat pasakojama, kad Seredžiaus piliakalnyje palaidotas pats Palemonas. Legendos legendomis, tačiau grįžkime prie faktų. Istorikai mano, kad ant Seredžiaus piliakalnio stovėjo Pieštvės pilis, kuri buvo aktyviai puldinėjama kryžiuočių ir atsilaikė iki 1363 m.
Piliakalnis sutvarkytas ir pritaikytas lankymui. Papėdėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, įrengti laiptai, kuriais galima užlipti į viršų. Pakopų daug, bet vaizdas, atsiveriantis iš viršaus tikrai vertas dėmesio. Ant piliakalnio įrengtas stendas, kuriame pateikiama daugiau informacijos apie piliakalnį.
Kadangi jau vakarėjo, nuo Seredžiaus piliakalnio iki Kauno važiavau jau niekur nestodama, nors pakeliui dar buvo Vilkija, Raudondvaris, šiek tiek pasukus į šoną – Zapyškis. Visus šiuos miestelius, o dar ir daugelį kitų reikės aplankyti ateityje. Todėl ir pavadinau kelionę apžvalgine. Apsižvalgiau, patiko, kartosiu.