Praėjusį šeštadienį, kuomet Kaunas kvietė Vilniečius nemokamai atvykti į Kauną ir taip atšvęsti Vilniaus miesto gimtadienį, lankiausi Alberto Kazlausko knygos „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“ pristatyme. Knygą šiuo metu intensyviai skaitau, todėl gali būti, jog netrukus pabandysiu parašyti apžvalgą. Po pristatymo į Kauną ruoštis jau buvo vėlokas metas, bet po Vilniaus apylinkes pasivažinėti laiko pakako. Šį kartą mašina pasuko Europos centro kryptimi, aplankant Pikeliškėse, Paberžėje ir jų apylinkėse esančius dvarus, Struvės geodezinio lanko tašką ir kelionės pabaigoje – patį Europos geografinį centrą.
Pikeliškės, gyvenvietė Vilniaus raj., įsikūrusi prie Želeso ežero. Pikeliškių dvaras žinomas nuo XVIII a., priklausė Pisankų giminei. Šiuo metu yra išlikę dvaro rūmai, pastatyti XIX a. pradžioje. 1930 m. dvarą įsigijo Pilsudskiai ir mielai čia leisdavo savo atostogas. Dvaras buvo prižiūrimas ir tvarkomas, tad nenuostabu kad pas tuometinį Lenkiojos valstybės vadovą Juzefą Pilsudskį čia svečiuodavosi Lenkojos vadovybė, užsienio ministrai.
Pokario laikotarpiu dvaras priklausė kolūkiui, vėliau čia buvo įrengta šokių salė. 1995 m. dvaras suremontuotas. Šiuo metu dvaro rūmų patalpose įsikūręs Vilniaus rajono centrinės bibliotekos Pikeliškių struktūrinis padalinys (taip skelbia lentelė). Nuo dvaro atsiveria puikus vaizdas į Žaleso ežerą.
Už 8 km nuo Pikeliškių yra Paberžės miestelis. Gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1484 m. 1503 m. pastačius bažnyčią buvo įkurta parapija. Dabartinė Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pastatyta 1932 m.
Truputį į vakarus, iš karto už Paberžės yra Anavilio kaimas, o tame kaime – Anavilio dvaras. Apie dvarą informacijos nepavyko rasti, o pačiu dvaru pasigrožėti taip pat teko tik per atstumą, kadangi teritorija aptverta tvora. Viename iš populiarių tinklapių yra skelbimas, kad šis dvaras parduodamas (gal kam vasarnamio?).
Grįžus į Paberžę ir pasukus į rytus, už kelių kilometrų yra Šriubiškių kaimas. Kaimas ne paprastas, o turintis dvarą. Šriubiškių dvaro rūmai pastatyti XIX a. Rūmai mediniai, su kolonomis. Šiuo metu dvaras yra gyvenamas.
Dar už kelių kilometrų į rytus yra Vyžulionys, turintys tikrai įspūdingus, bet nenaudojamus dvaro rūmus. Važiuojant keliu jie labai viliojančiai šmėkšteli nuo ežero kranto. Ežeras pavadinimas žemėlapyje nepažymėtas, bet pavyko rasti, kad tai (kaip originalu) – Vyžulionių ežeras. Vyžulionių (Vyžulėnų) dvaras priklausė Korviniams – Vrublevskiams, 1906 m. čia įkūrusiems mišraus plano parką. Po karo čia buvo įkurta tuberkuliozės ligoninė, sanatorija. Šiuo metu dvaras yra apleistas.
Pasivaikščiojus aplink dvarą ir išklausius gana draugiškai nusiteikusio nedidelio lietuviško lenciūginio amsėjimą laikas važiuoti toliau į rytus. Už kelių kilometrų nuo Vyžulionių yra Meškonys, kuriuos pravažiavus pasitinka stendas, informuojantis kad čia yra pažymėtas vienas iš Struvės geodezinio lanko taškų. Struvės geodezinis lankas yra 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, kertanti 10 valstybių, skirta dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti. 1993 m. išlikę Struvės geodezinio lanko punktai buvo įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Lankas vadinamas astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės vardu.
Išvažiavus į A14 (Molėtų) plentą ir pasukus Vilniaus kryptimi netrukus pasitinka nuoroda į Europos geografinį centrą. Su Europos geografiniu centru yra šiokių tokių netikslumų. 1989 m. Prancūzų geografinio instituto mokslininkai nustatė, kad Europos geografinis centras yra netoli Girijos ežero (aplankytoji vieta), tačiau 2004 metais taško koordinatės buvo patikslintos. Apie visus geografinius netikslumus rašė spauda: Europos centras jau bloškiamas į kitą vietą. Senojoje centro vietoje yra sutvarkyta visa infrastruktūra, įrengta aikštelė automobiliams, pastatytas G. Jakūbonio sukurtas paminklas, įrengtas lankytojų centas. Beje, lankytojų centras dirba ir savaitgaliais. Lankytojų centre galima gauti sertifikatą, pažymintį jog buvote Europos centre. Čia pat galima užlipti į Bernottų piliakalnį, nuo kurio atsiveria puikus apylinkių vaizdas.
