Mano tikriausiai labiausiai minimas gidas Albertas iš Gatvės Gyvos (tikiuosi nežagsi kiekvieną kartą kai jį blog’e paminiu) praėjusią savaitę pristatė naują ekskursiją po Verkius ir jų apylinkes. Nors planavau į šį beveik aštuonių kilometrų pasivaikščiojimą eiti šeštadienį, bet aplinkybės taip susiklostė, kad atidėjau šį malonumą sekmadieniui. Aišku, su oru, kaip visuomet prašoviau. Jeigu šeštadienį visai smagiai vietomis švietė saulė, tai jau sekmadienį pradėjo reikštis pirmi žiemos požymiai ir beveik visą laiką ant galvų purškė toks tarpinis variantas, kritulių skalėje esantis kažkur tarp lietaus ir sniego. Mano ištikimieji kerzai išsimaudė purve, bet buvo visai smagu. Šiek tiek tik gaila, kad auksinis ruduo kaip ir baigėsi, o balta žiema dar neprasidėjo, nes kažkaip vis bandžiau įsivaizduoti, koks smagus šis maršrutas turėtų būti žiemą. Nors, vertinant paskutinių kelių metų meteorologines tendencijas, tai žiema gali ir neprasidėti iš viso. Taip ir įsivaizduoju, kaip frazė „baltos Kalėdos“ grimzta istorijos užmarštin, o ją iš bobutės išgirdę anūkai į pasakojimą apie lipdomus sniego senius žiūri išpūstom akim ir tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad čia tikriausiai būsianti dar viena urban legend arba kokio nors žurnalisto suregzta steampunk story, kaip ir pasakojimas apie kadaise po Vilnių besibasčiusį bioninį vilką.
Na, bet ne orų prognozės skaityti Jūs čia susirinkote. Taigi – Verkiai. Pradėsiu nuo legendos. Ne tos, kur apie vilką, bet nuo tos, kurioje veiksmas vyko šiek tiek anksčiau. Seniai seniai, kai dar senovės Lietuvoje nebuvo madinga vadinti Marijos žeme, gyveno žynys, Krivių Krivaitis, kuris po žmonos mirties labai pamėgo vaikščiotis po dabartinio Vilniaus apylinkes. Kartą sutiko žavią, gražią mergelę. Abu vienas kitam patiko. Legendos, deja, ne naujienų portalai, ir smulkmenas bei pikantiškas detales nutyli, tačiau iš didelės meilės gimė sūnus. Krivių Krivaitis, deja, būdamas žynys, galėjo vesti tik vieną kartą, todėl jeigu istorija būtų iškilusi į viešumą, jo laukė bausmė. Kaip tik tuo metu į Verkių miškus medžioti turėjo atvykti kunigaikštis su palyda, ir Krivių Krivaitis sugalvojo, kad reikėtų išgelbėti savo sūnų. Paguldė jį į lopšį ir įkėlė į lizdą. Medžiojantis kunigaikštis miškuose išgirdo ne žvėrių maurojimą, o kūdikio verksmą ir labai nustebo radęs lizde lopšį, o jame vaiką. Iškėlė nelaimėlį ir pasikvietęs Krivių Krivaitį paprašė išaiškinti šio stebuklingo radinio reikšmę. Šis žinoma ne pėsčias buvo, pasinaudojo situacija, ir išaiškino, kad vaikas yra dievų siųstas jo paties įpėdinis. Kaip paranku, ar ne? Kunigaikščiui nieko kito neliko, kaip įsakyti žyniui auginti ir globoti vaiką. Ir jie visi ilgai ir laimingai gyveno. Čia galima būtų dėti tašką. Tačiau ne veltui nuo vilkų pradėjau. Kadangi vaikis buvo rastas lizde, jam buvo suteiktas Lizdeikos vardas. Taip, iš medžio buvo nukeltas tas pats Lizdeika, kuris kunigaikščiui Gediminui išaiškino geležinio vilko, stūgaujančio Vilniaus apylinkėse prasmę.
Tikriausiai paklausite, kuo čia dėti Verkiai. Ogi tuo, kad pavadinimas vietovei buvo suteiktas dėl to, kad čia buvo išgirstas vaiko verksmas. Nesiimsiu vertinti, kiek šioje istorijoje tiesos. Jūsų teisė legendomis tikėti, arba ne. Kitos vietovardžio kilmės teorijos aiškina, kad galbūt pavadinimas galėjo atsirasti iš vokiškos kilmės žodžio verkis, verkė, reiškiančio pakulas, kuriomis užkamšomis laivo plyšiai. Yra ir kitų versijų, bet palikime jas nagrinėti istorikams.
Verkiai yra vienas seniausių Lietuvos dvarų. Ši teritorija iki XIV a. pabaigos priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Po Lietuvos krikšto 1387 m. vietovė buvo padovanota Vilniaus vyskupams. XVIII a. pabaigoje, kuomet dvaras priklausė vyskupui Ignui Jokūbui Masalskiui, vietovę buvo galima pavadinti pramogų ir iškilmių centru. Dvaras turėjo turtingą biblioteką, paveikslų kolekcijas, čia buvo statomos operos, leidžiami fejerverkai. Toks mažasis dvaro aukso amžius truko apie 10 metų, kol XIX a. pradžioje čia neįsikūrė Napoleono kariai. 1840 – 1881 m. Verkių dvaras priklausė Liudvikui Adolfui Vitgenšteinui. Vietovė vėl tapo Vilniaus miesto kultūriniu centru, kuriame vykdavo koncertai, teatro spektakliai. Į renginius susirinkdavo visa Vilniaus aukštuomenė.
Pirmasis statinys, stovėjęs Verkiuose – senovės lietuvių šventykla (alkas). Po Lietuvos krikšto, kuomet vietovė atiteko vyskupams, Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Radvila vietoje buvusios šventyklos pastatė aštuonkampę koplyčią. Jai sunykus čia buvo padėta statyti bažnyčia, bet taip ir nebaigta. XVI a. buvo pastatyti pirmieji mediniai Verkių rūmai, su mūriniais pamatais. XVII a. čia jau stovėjo renesansiniai vyskupų rūmai, turėję nemažai pagalbinių pastatų – arklides, vežiminę, vyno rūsius, bravorą, smuklę ir pan. XVII a. pabaigoje senosios šventyklos vietoje Konstantinas Bžostovskis pastatė rūmus – tvirtovę, vadintus pilimi. XVIII a. baigoje ji buvo nugriauta. Nuo 1962 m. Verkiuose vasaroti pradėjo vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis. Vėliau vietovė tapo jo asmenine nuosavybe ir vyskupas pradėjo grandiozinį rūmų statybos projektą. Pagal jį buvo sumūryti centrinių rūmų rūsiai ir dvi oficinos šonuose. Pradėti statyti centriniai rūmai, skirti reprezentacijai. Buvo įrengtas vandentiekis, dujinis apšvietimas (šiuo metu parkas vėl apšviečiamas dujiniais žibintais). Deja, 1972 m. I. J. Masalskis bankrutavo ir statybos sustojo. 1812 m. Napoleono armijos kareiviai nuniokojo dvarą, rūmai buvo padegti ir liko griūti. Vėlesnis valdytojas S. Jasinskis prižiūrėjo infrastruktūrą (malūnus, tvenkinius), tačiau centrinis rūmų pastatas buvo apleistas. Rezidencija buvo įkurta rytinėje oficinoje. XIX a. Verkių rūmai atiteko Vitgenšteinų giminei ir vėl suklestėjo. Ansamblis buvo atnaujintas. Centrinių rūmų likučiai nugriauti galutinai. Rekonstruota rytinė oficina, įrengtas žiemos sodas. Deja, mirus P. Vitgenšteinui vėl prasidėjo ansamblio nykimas. Prie to prisidėjo Pasauliniai karai. Po 1960 m. rūmai perduoti Mokslų akademijai.
Čia buvo sutrumpinta Verkių dvaro istorijos versija, parengta pagal medžiagą internete. Norintiems domėtis plačiau, rekomenduoju pradėti nuo Vilnijos vartai: Verkių seniūnija. Tinklapį kuruoja, prižiūri ir tekstus jam rengia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kraštotyrininkai. Taip pat yra išleista ir knyga Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai, kurią galite atsisiųsti iš bibliotekos tinklapio.
Ekskursiją pradedame Verkių rūmų parke esančioje apžvalgos aikštelėje, kur išgirstame visas pavadinimo kilmės versijas. Pakeliui link apžvalgos aikštelės, prie rytinės Verkių rūmų oficinos mus pasitiko labai jau toks poniškas katinas, apsimetantis gėle arba vazonu. Panašu, kad bjaurus oras šiai gyvybės formai nė motais. O prie žmonių taip pat pripratęs, todėl pozavo visiems norintiems. Įsivaizduoju, kad tikriausiai nesulaukęs savo atlygio už dalyvavimą fotosesijoje šitas rainuotasis turėjo truputį įsižeisti, bet net jeigu taip ir buvo, šią emociją jam pavyko suvaldyti ir netrūktelėjo nė uodegos galiukas.
Šiuo metu mums žinomi Verkių rūmų pastatai iš tikrųjų tėra rytinė ir vakarinė oficinos. Pagal pradinį projektą jos buvo statomos identiškos, tačiau šiandien akivaizdūs jų skirtumai. L. Vitgenšteinas atlikdamas rūmų rekonstrukciją demontavo centrinius rūmus (šiuo metu jų vietoje yra išlikę rūsiai, kuriuose gyvena šikšnosparniai) ir rekonstravo rytinį korpusą. 1842 – 1844 m. rekonstruojant rytinę oficiną buvo pristatytas bokštas.
Verkių dvaro parke yra išlikusių daug pagalbinės paskirties pastatų. Vienas tokių pastatų – sargo namelis, pastatytas 1840 m. Namelis išsiskiria subtilia langų puošyba ir keistoka veranda su kolona. Gidas pasakojo, kad kadaise šis prieangis buvo įstiklintas. Tačiau tai ne visi įdomūs faktai apie šį sargo namelį. Čia savo studiją buvo įsirengęs garsus čekų kilmės fotografas Johanas Hiksa.
Verkių parko teritorijoje nustatyta senkapių buvimo vieta. Senkapis – tai sena laidojimo vieta, kurioje gali būti randamos kapavietės. Verkių senkapiai buvo tyrinėti 2008 m. Ištirta 11 kapų. Rasta įvairių daiktų – apgalvis, apyrankės, sagės, žiedai, dekoratyviniai raktai. Papuošalų ornamentika identiška rastiems Kernavės apylinkėse. Nustatyta, kad palaidojimai galėjo būti XIII – XIV a. Norintys susipažinti plačiau su senkapių tyrinėjimais tai gali padaryti perskaitę V. Žukovskio straipsnį/ataskaitą Senkapis Verkių dvaro sodybos teritorijoje.
Užvažiuojamieji namai (rūmai) pastatyti 1792 m. Tai smuklė ir nakvynės namai, kuriuos sudarė 3 dalys – centrinė dalis su bokšteliu, rytinė dalis (ratinė) ir vakarinė dalis (arklidės). Autentiškas pastato interjeras neišliko. Į kiemą patenkama per pagrindinį pastatą arba vartus pietinėje tvoroje. 1962 m. pastatas remontuotas. Šiuo metu priklauso Botanikos institutui.
Nusileidus iš dvaro parko prie upės Verkių gatvėje galima apžiūrėti dar kelis kompleksui priklausiusius pastatus. Tai vila ir malūnininko namas.
Apžiūrėję šiuos pastatus pasukome link Verkių malūno. Pliaupiant jau beveik normalią formą įgavusiam lietui pasivaikščiojome po apylinkes ir palaipsniui perėjome prie antrosios ekskursijos dalies – Verkių kryžiaus kelio. Kryžiaus kelio ilgis apie 7 km. Ekskursijos metu susipažinome su keliais jame esančiais objektais. Kryžiaus kelias įrengtas atkartojant 2000 metų senumo Jeruzalės topografiją, kurią įrengiant kelią siekta atspindėti kaip įmanoma tiksliau.
Vilniaus Kalvarijos buvo įkurtos XVII a. vyskupo Jurgio Belazaro inciatyva ir nuo to laiko buvo nuolat prižiūrimas. XVIII a. patikslintas jo planas ir sumūrytos naujos koplyčios. Pradėjo populiarėti XX a. pradžioje kuomet žmonės pradėjo lankytis čia masiškai. Sovietmečiu šioje teritorijoje lankytis buvo uždrausta, koplyčios sunaikintos 1962 m. Atgavus nepriklausomybę kryžiaus kelio stotys buvo atstatytos dvasininkų iniciatyva.
Beveik visos Verkių kryžiaus kelios koplyčios yra mūrinės, vieno aukšto (išskyrus vieną, esančią ant tiltelio per Cedrono (Kedrono) upelį, kuri yra medinė, ir vieną – kuri yra dviaukštė). Iš pirmo žvilgsnio koplyčios gali pasirodyti labai panašios, tačiau jos skiriasi stogo forma, langų angomis, puošybos elementais.
Vilniaus Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčia ir vienuolynas oficialiai kaip ir nėra kryžiaus kelio dalis, bet labai patogu ją į šitą kelią įjungti, kas būtų ir labai simboliška, nes vienuoliai prižiūrėjo kryžiaus kelią. Bažnyčia yra neparapinė. Prie jos įsikūrę rekolekcijų namai, kuriuos prižiūri Kristaus Karaliaus kongregacijos vienuolės.
Nuo Trinapolio bažnyčios pasukome atgal į mišką ir labai smagiai pasivaikščiojome palei Cedrono (Kedrono) upelį ir ekskursiją baigėme prie penktosios kryžiaus kelio stoties „Prie Kedrono upelio“. Čia per jį nutiestas medinis tiltelis, ant kurio stovi vienintelė medinė koplytėlė.
Norint grįžti į automobilių stovėjimo aikštelę prie Verkių rūmų reikėjo užropoti į gana nemažą kalną ir šiek tiek pasivaikščiojus iki stotelės pasivažinėti autobusu. Bendras ekskursijos vertinimas – puikiai. Net ir bjaurus oras jos nesugadino. Yra planų čia sugrįžti ir pasivaikščioti pačiu Kryžiaus keliu, nes vietovės gražios ir įspūdingos.